2014 m. balandžio 4 d. Vilniaus universitete vyko jau kasmetine tapusi „Trakinių partizanų“ organizacijos akademinė diena. Šiemet Trakinių partizanai VU istorijos fakulteto auditoriją pavertė karštų diskusijų ir pasvertų nuomonių forumu, kuriame juokas persipynė su temperamentingais pasisakymais.
Kas gi tie „Trakinių partizanai“? Reikėtų pradėti nuo to, kad Trakiniai tai kaimas Anykščių rajone. O šiandien tai jauna, veržli ir daug žadanti organizacija arba, kaip patys idėjos autoriai sako, sambūris. Sambūris gimęs Norberto Černiausko galvoje ir išaugintas Mindaugo Nefo bei kitų narių pagalba ir pavadintas Lietuvos partizanų kovojusių Trakinių kaimo apylinkėse garbei. Sambūris, kuris šiandien kitokiais būdais skatina domėtis Lietuvos rezistencijos laikotarpiu. Vienas iš tokių būdų ir buvo jau minėtas aktualių diskusijų forumas. O diskusijos iš tiesų buvo aktualios. Auditoriją užpildęs akademinis jaunimas klausėsi ir dalyvavo diskusijose trimis temomis.
Pirmoji diskusija, moderuojama Vytauto Bruverio (lrytas.lt), kėlė klausimą „Ar Lietuvos istorija – informacinio karo įkaitė?“. Lietuvos kariuomenės socialinės komunikacijos departamento atstovė Auksė Ūsienė nagrinėjo Lietuvos istorijos klastojimo atvejus Baltarusjos ir Rusijos medijose, kurių pagrindinis tikslas – propaganda naudojama prieš Lietuvą ir Vakarų valstybes. Arvydas Anušauskas (LRS) bandė pateikti skirtumus tarp Rusijos istorikų, užsiimančių tyrimais ir tarp istorikų, kuriančių propagandą. Rimtesnė diskusija prasidėjo į ją įsitraukus dr. Arūnui Streikui (VU), kuris nesutiko su informacinio karo sąvoka taikant ją Lietuvai. Jo nuomone, Lietuva nėra įsitraukusi į karą, todėl jam priimtinesnė informacinio puolimo sąvoka. Tačiau, jo pastebėjimu, propaganda nėra žymi ir pastebima tik pramoginėje erdvėje. Apibendrindamas diskusiją Vytautas Bruveris priėjo išvadą, jog informacinis karas Lietuvoje vis dėlto vyksta, todėl būtina šviesti visuomenę ir mažinti žmonių pažeidžiamumą.
Antroji akademinės dienos diskusija „Ar sovietinis palikimas yra Lietuvos paveldas?“, prižiūrima Tomo Vaisėtos (VU), palietė esmines problemas kalbant apie sovietinį palikimą šiandieninėje Lietuvoje ir ant kokių pamatų ji pastatyta? Ar išvis sovietinį palikimą galime vertinti vienareikšmiškai – tik teigimai arba tik neigiamai? Polemiką pradėjo dr. Vytautas Ališauskas (VU), kuris išskyrė sovietinį palikimą kaip ideologinį reiškinį ir palikimą kaip laikotarpio reiškinį. Dr. Marija Drėmaitė (VU) akcentavo palikimo ir paveldo sąvokų skirtumus: palikimas – tai, kas liko, o paveldas tai, ką atsirenkame saugoti. Ji išskiria tris sovietinio palikimo paveldus: pasipriešinimo okupacijai, kasdienybės ir architektūrinį. Marija Drėmaitė kalbėjo apie architektūrnį pavedą, kaip svarbiausią nesantaikos kurstytoją. Didžiausia problema, jos nuomone, jog sovietinis laikotarpis dar nėra vertinamas kaip istorinis laikotarpis. Dr. Skaidra Trilupaitytė (LKTI) iškelia palikimo ir paveldo suvulgarinimo problemą, apeliuodama į Grūto parką, kai istorinė atmintis yra painiojama su šou elementais. Jos nuomone, rimta problema yra tai, jog patys menininkai nesutaria, kaip turėtų būti formuojama istorinė atmintis kuriant paminklus. Kaip pavyzdį ji pateikė iki šiol neturinčią paminklo Lukiškių aikštę. Daugiausia dėmesio susilaukė Žaliojo tilto skulptūros, kurių stovėjimas iki šiol yra neišspręsta ir kelianti ginčus visuomenėje problema. Ginčų ši problema sulaukė ir auditorijoje. Vieni vertino skulptūras kaip istorinės atminties vertybę, kiti kaip valstybei neigiamos reprezentacijos šaltinį, treti kūrė planus, kaip tas skulptūras išvežti taisymo darbams neribotam laikui. Tačiau diskusiją reziumavo taiklus Mindaugo Nefo klausimas: „Ant kokio pagrindo stovi šiandien mūsų valstybė? Ar ji stovi ant raudonosios žvaigždės ar ji turėtų stovėti ant Vyčio?“
Po kavos ir užkandžių pertraukos prasidėjo paskutinioji, tačiau pati karščiausia diskusija tema „Kas bendro tarp istorijos mokslo ir patriotizmo ugdymo?“. Šios diskusijos vedliu buvo paskirtas dr. Artūras Vasiliauskas (VU). Po kelių minučių pokalbio forumo stalas pasiskirstė į stovyklas (nors ir po ta pačia Lietuvos vėliava). Vienoje pusėje dr. Aurelijus Gieda (VU) ir dr. Benediktas Šetkus (LEU), atstovaujantys „istorijos mokslo stovyklą“, kitoje – mjr. Gintautas Jakštys (LKA), ginantis Lietuvos kariuomenės pozicijas. Pirmasis griežtu, bet nepiktu tonu kalbą pradėjo majoras. Rodydamas savo nusivylimą Lietuvos istorikais, kaltindamas dalį jų deheroizacijos kūrimu ir patriotizmo stoka. Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojas Benediktas Šetkus atskyrė istorijos mokslą nuo istorijos mokymo. Jo teigimu, istorija tarnauja žinioms, auklėjimui ir patriotizmo ugdymui. Tokiu atveju, istorijos mokslas nėra vienalypis reiškinys ir tokie skirstymai diferencijuoja istorijos mokslą į tiriamąją ir taikomąją dalį. Aurelijus Gieda pripažino, kad istorikų uždarumas ir tiesų ieškojimas be refleksijos ir patriotizmo skatinimo, didaktiniu požiūriu nėra teigiamas reiškinys. Išeitį jis mato teorijos siejimą su praktine dalimi. Taip pat siūlo ieškoti būdų, kaip atliktus tyrimus, pateikti populiariomis formomis. Į diskusiją įsitraukęs istorikas Artūras Vasiliauskas negalėjo neginti savo interesų ir nejučiomis iš moderatoriaus pozicijų jis įsiliejo į „istorijos mokslo stovyklos“ gretas. Tad jo pasiūlytas kompromisas šiek tiek atšaldė aistras. Jo teigimu, šalia istorijos mokslo turėtų likti erdvės ir istorijos siužetų vystymui, kurie tarnautų patriotizmo skatinimui. Bet kokiu atveju kritinio mąstymo elementai turi išlikti, nes kitaip mokslas negalės judėti į priekį. Diskusijos pabaigoje Artūras Vasiliauskas priėjo išvadą, jog požiūrio ir patriotiškumo atskirtis tarp kariškių ir istorikų nėra didelė, turbūt tik profesijos skatina į tą patį žvelgti kitaip.
Su šypsena užbaigdamas šių metų akademinę dieną Norbertas Černiauskas vylėsi, jog kariškiai ir istorikai dar kartą susitiks kitoje „Trakinių partizanų“ akademinėje dienoje. Ir ko gi jiems nesusitikti? Organizatorių teigimu, forumas pavyko, „nors diskusijos kartais ir nukrypdavo nuo temos, tačiau tai rodo tam tikro mąstymo kryptį“, – teigė Mindaugas Nefas. „Buvo daug anglies“, – skambiai jam pridūrė Norbertas Černiauskas.
Visus, puoselėjančius laisvės kovų atmintį, „Trakinių parizanai“ kviečia į Tėvynę mylinčių žmonių sąskrydį, kuris vyks Trakinių kaime 2014 m. rugsėjo 6 – 7 d. Daugiau informacijos ieškokite facebook profilyje Trakinių partizanai.