Albertas RUGINIS, Mažeikiai, www.voruta.lt

Šiemet sukanka 70 metų, kai 1948 metais birželio 3 d. Mažeikių rajono Sedos girios 27 kvartale mūšyje su NKVD kariuomene ir stribais žuvo Žemaičių apygardos Alkos rinktinės, Tirkšlių kuopos trys kovotojai: Vaclovas Bytautas – ,,Švogeris“, gimęs 1924 m., Bronislava Kazickaitė – Bytautienė – ,,Vaidilutė“, gimusi 1925 m., ir Vytautas Momgaudis – ,,Pinčiukas“, gimęs 1930 m. Vaclovas Bytautas buvo kilęs iš Paplinkšės kaimo.
Vaclovas vokiečių okupacijos metais dirbo Sedos valsčiaus įstaigoje. Išdavinėjo pasus ir kitus dokumentus. Buvo vedęs Bronę Kazickaitę iš netolimo Užežerės kaimo, augino sūnų.
Grįžus raudoniesiems okupantams, paimtas į sovietinę armiją. 1946 m. Vaclovas iš kariuomenės pabėgo. Susirado ginklą, pasirinko ,,Švogerio“ slapyvardį ir patraukė į mišką pas ten jau esančius vyrus. Sumanų ir raštingą vyrą Vaclovą Alkos rinktinės vadas Kazys Venckus – ,,Adomaitis“ paskyrė Tirkšlių LLA kuopos vadu.
Kartu su Vaclovu į mišką išėjo ir žmona Bronė. Būryje ji gavo ,,Vaidilutės“ slapyvardį. Ji buvo kilusi iš gausios šeimos, turėjo 8 seseris ir brolį. Netoli Kazickų sodybos buvo nušauti trys sovietiniai aktyvistai. Jaunesnioji Bronės sesuo Stefa buvo iškviesta į Sedos MGB ir žiauriai tardyta. Gavusi antrą kvietimą į saugumą, Stefa išėjo pas seserį į girią. Jai suteiktas ,,Eglutės“ vardas.
Kazickaičių brolis Boleslovas Kazickas saugume irgi tardytas. Jis neatlaikė saugumiečių spaudimo. Užverbuotas gavo ,,Makausko“ slapyvardį ir buvo infiltruotas į Bytauto būrį. Būryje jau buvo Ketūnų kaimo gyventojai Kazys Strazdauskas, broliai Valius ir Vacys Niuniavos iš Rupeikių kaimo, Adomas Lukošius, Vytautas Momgaudis, Adolfas Jančiauskas, Indriekus.
Saugumas bandė į būrį infiltruoti agentus ,,Petrą“, ,,Viktorą“, Vaserboj“. Pagaliau 1948 metais birželio 22 d. saugumas gavo žinią, jog būrys ilsisi Sedos girios 27 kvartale.
NKVD kariuomenė ir būrys stribų apsupo tą kvartalą. Kautynių metu žuvo būrio vadas Vaclovas Bytautas, jo žmona Bronė ir Vytautas Momgaudis – ,,Pinčiukas“.
Tą pačią dieną buvo gyvas paimtas, tačiau peršautomis kojomis Valius Niuniava – ,,Šliachtinas“ ir vežimu nuvežtas į Mažeikių ligoninę.
(Jo brolis Vacys buvo pradėjęs plėšikauti, todėl partizanų karo lauko teismo nuosprendžiu sušaudytas Ketūnų kaimo laukuose, netoli Molio malūno).
Taip pat paimti Adolfas Jančiauskas, Indriekus ir užverbuotasis Boleslovas Kazickas. Adomui Lukošiui su Stefa Kazickaite – ,,Eglute“ pavyko pasislėpti po eglės išvarta.
(,,Eglutė“ žuvo vėliau – Balėnų miško mūšyje 1951 05 01, ji palaidota Nevarėnų bažnyčios šventoriuje).
Savo raporte saugumiečiai rašė, jog po kautynių paėmė 3 automatus, 2 šautuvus, 2 pistoletus, 8 granatas ir 1000 šovinių. Apie savo žuvusiuosius neužsiminė, nors pačių stribų pasakojimu sužeistas Bytautas atsišaudydamas nukovė du kareivius ir pats nusišovė.
Nukautųjų kūnai buvo numesti Sedoje ant grindinio. Vėliau užkasti nežinomoje vietoje. Tik Bronės Kazickaitės kūną giminės už naminę degtinę išpirko. Sedos klebonas patarė nelaukti vakaro, skambinti varpais, ir tuoj pat laidoti. Ir palaidojo Grūstės kaimo kapinaitėse. Vakare pas Kazickus atvyko stribai pažiūrėti, kas ateis į laidotuves. Teiravosi, ko negiedami kalnai, ir labai nusivylė sužinoję, jog velionė jau palaidota.
Adolfas Jančiauskas mūšio metu buvo paimtas gyvas, pririštas prie medžio kvartalinėje linijoje. Vėliau liepė jam bėgti, bet Jančiauskas nebėgo. Sakė: ,,Šaukite vietoje“! Tada jį pririšo prie vežimo, vežančio sužeistą Valių Niuniavą. Mažeikiuose A. Jančiauską tardydami mušė per kojų padus. Nuteistas 10 metų. Atkalėjęs Vorkutoje gyveno Mažeikiuose. Šeima buvo ištremta.
Tardant suimtuosius, pavyko nustatyti būrio pagalbininkus ryšininkus ir rėmėjus. Jų tarpe ir milicininkus, buvusius stribus Nikiforą Plikusą ir Anicetą Pocių. Jie partizanams teikdavo žinias.
Valius Niuniava, gavo 25 metus lagerio. Atkalėjęs Vorkutoje ir Mordovijoje, vedė rusę. Į Lietuvą nebegrįžo, ten ir mirė.
Boleslovas Kazickas į lagerį nepateko. Buvo paimtas į kariuomenę. Tarnavo Petrozavodske. Po kariuomenės Rusijoje vedė. Maudėsi ežere ir nuskendo.
Vaclovo Bytauto tėvas Kleopas Bytautas , gimęs 1906 metais, 1948 metais buvo ištremtas į Įrkutsko srytį, Taišeto rajoną. Ten, tremtyje, 1949 06 22 ir mirė.
Vaclovo sūnaus Jono likimas nežinomas.
Seserų Kazickaičių tėvai Pranciška ir Vladislovas mirė tremtyje. Atgimimo metais tėvo palaikai pargabenti į Lietuvą. Motinos kapą užliejo užtvenktos Angaros upės vandenys.
2009 metais rugsėjo 5 d. žuvusiems partizanams Sedos girioje atidengtas Atminimo ženklas. Jame įrašyti dar šeši kitu laiku šioje girioje žuvę partizanai.

Apie kautynių metu išlikusį Adomą Lukošių reikia pakalbėti plačiau, nes jis miške išsilaikė iki 1952 metų.
Adomas gimė Rupeikių kaime, kumečio šeimoje. Dirbo miško ruošos darbininku. 1946 metais pametė išduotą laikiną dokumentą. Saugumas apkaltino jį atidavusi partizanams ir pradėjo jį verbuoti. Adomas mėtė pėdas nenorėdamas susitikti saugumiečių. Pamatęs, kad ateina jo suimti, jis 1946 metais kovo 4 d. pasitraukė į mišką, tapo ,,Spartuku“, vėliau ,,Lendrūnu“, ,,Bajoru“.
Po Sedos girios kautynių išlikęs gyvas su Kazickaite – ,,Eglute“ perėjo į Girtos – ,,Liotčiko“ būrį.
Jis su ,,Eglute“ dalyvavo 1947 metų gruodžio 13 dienos kautynėse prie Pašerkšnės dvaro. Jiems tada pavyko išsigelbėti.
Žuvus Girtai – ,,Liočikui“, Adomas su Eglute perėjo į Razono būrį. 1951 metais gegužės 9 dieną Balėnų miško kautynėse ,,Eglutė“, apsupta kareivių, nusišovė (Palaidota Nevarėnų bažnyčios šventoriuje).
Po mūšio Balėnų miške Adomas,likęs vienas, prisijungė prie Prano Šiušės – ,,Genio“ būrio. Išduotas 1952 metais, buvo paimtas gyvas bunkeryje pas Jaugą Kirkų kaime. Gavęs 25 metus lagerio, atkalėjo 15 metų Mordovijos ir Komijos lageriuose. Grįžęs gyveno Latvijoje. Ir tik Atgimimo metais galėjo parvykti į Mažeikius. Mirė 2004 metais.
Iš partizano Adomo Lukošiaus prisiminimų, užrašytų muziejininko Algimanto Muturo 1999 m.
…..Kai mes su Eglute susitikome Alkos rinktinės vadą Venskų, jis buvo su nedidele smaila barzdele. Mus kartu nufotografavo partizanas Vaclovas Razonas. Jis turėjo tokį didelį fotoaparatą. Aš tada buvau kariškai apsirengęs su automatu rankoje …..
Apie 1947 m. lapkričio 13 dienos kautynes prie Pašerkšnės dvaro prisimena:
…..Tada mus apsupo. Aš su ,,Eglute“ pasislėpiau Šerkšnės upės vandenyje, ir kareiviai mūsų nesusekė. Paskui ilgai gulėjau be sąmonės. ,,Eglutė“ kažkaip stipresnė buvo. Praaušus atsigavau ir palengva pradėjome eiti. Priėjom Šakinės upelį, reikia pereiti, įkritau antrą kartą. Šiaip taip pasiekėme Skuodinės mišką. Matom einant miško darbininką. Jis suprato, kas mes per vabalai. Davė užrūkyti ir degtukų. Miške susikūrėme laužą, išsidžiovinome rūbus. Nuėjome į pamiškę pas mano ryšininką Petrą Taučių (Jis dabar gyvena Telšiuose). ,,Eglutė“ su veidrodėliu davė ženklą, jog mes esame miške. Taučius atnešė antklodžių, ir aš gulėjau. Vakare atvažiavo su pora arklių ir nuvežė mus į bunkerį pas Kazlauską, atrodo, tai buvo netoli Rubikų. Reikia batus numauti, negaliu, nes kojos sutinę. Po kiek laiko šiek tiek pasitaisau. Tada Taučiutė, pasigavusi kolchozo arklį, mus nuvežė į Balenėlius prie ryšininko Kęsmino sodybos. Užėjom, Kęsminienė davė po 100 gramų, ir mes nuėjome į bunkerį pas Jaugą Rubikių kaime (tai buvo Kirkų kaimas. A. R).
….Aš pradžioje partizanavimo buvau su Visockiu. Kai jį nušovė prie Grūstės malūno užtvankos, likau vienas. Tada atėjo Kazys Strazdauskas ( tas vėliau žuvo Dagių miške) su Niuniava – ,,Šlechtinu“, ir išėjome į Sedos girią, į Bytauto būrį. Čia sutikau Bytauto žmonos seserį „Eglutę“ . Kai Bytautas su žmona žuvo, aš likau su
„Eglute“. Tada mano viršininkas tapo Pranas Šiuša – ,,Genys“. Su juo susitikdavome Balėnų, Plinkšių miškuose, ateidavome iki Rubikų.
Partizanas Šiuša norėjo mane skirti būrio vadu, bet nesutikau. Tada vadas liko Razonas, vadinomės Sedos būrys.
Pas Butkų Žadekių kaime buvome susitikę su vyrais. Ant jų rankovių staugiantis vilkas. Jie buvo matyt kažkur nuo Ylakių.
Kai buvo sunaikintas Alkos štabas, aš irgi turėjau būti tada Dagių miške.
Vieną sykį, gerokai dar anksčiau prieš štabo žūtį, buvome miške apsupti. Išbėgom ant linijos, stovi rusų kareivis, eina į šoną nuleidęs automatą ir sako rusiškai su kažkokiu akcentu: „ Jūs manęs nelieskite, aš jūsų“. Taip mes ir išbėgom, vieni kitų nekliudę.
Šiuipienė mums sakė, jog eigulys Gineitis, pamatęs miške rūkstant dūmus, suprato, jog tai partizanai, ir ant balto arklio atjojo į Sedos saugumą. Tada mus apsupo. Ir žuvo Bytautas su žmona, o aš su „Eglute“ pasislėpėm po eglės išvarta. Atėjo rusų karininkas per kokius 7–8 metrus, pasižvalgė, bet mūsų nepastebėjo ir davė komandą kareiviams eiti toliau. Aš su „Eglute“ iš miško išėjome tik kitos dienos rytą. Beeidami dar radome pamestą Felikso Gerulskio vatinuką.
Kai mane suėmę nuvežė į Telšius, ten mane tardė pulkininkas Paulauskas, Artūro Paulausko tėvas.

Mindaugo Lukošaičio piešinys

Albertas RUGINIS, Mažeikiai, www.voruta.lt

Ėjo 1954 metai. Dešimtmetį trukęs partizaninis pasipriešinimas palaužtas. Partizanai žuvę kovose, užkasti žvyrduobėse, pelkėse arba paimti į nelaisvę ir uždaryti į sovietinius lagerius Rusijos šiaurėje ar Tolimosiose Rytuose.
Mažeikių rajone buvo likę tik partizano Leonardo Bieliausko-Jūros-Stumbro būrio likučiai. Sovietinis saugumas jiems sekti dar 1951 m. užverbavo agentą ,,Ūdrą“. Bet L. Bieliauskas buvo nesugaunamas.
Pagal „Ūdros“ pranešimą kareiviai 1951 03 15 apsupo Virkutienės ūkį Jonaičių miške. Kautynių metu žuvo partizanai Augustinas Gerulskis ir Kostas Girdvainis. Leonardui Bieliauskui, nors ir sužeistam, pavyko pasitraukti nuo persekiotojų ir toliau tęsti kovą dar keletą metų. Apie tas kautynes vėliau Leonardas pasakojo savo seseriai Onai, jog stribai jį šaudydami vijosi. Leonardas paleido į juos keletą automato serijų ir juos nutildė.
1954 m. rugpjūčio 26 d. Mažeikiuose pas milicijos seržantą Kaupį atėjo kaimynė Marcijona Jasmontienė. Ji pranešė, jog buvęs užėjęs giminaitis Justas Kupliauskas iš Spurganų kaimo, kuris pasakė, jog pas jį tą rytą atėjo trys ginkluoti žmonės. Ir J. Kupliauskas nežinąs, ar tai partizanai, ar MGB provokatoriai.
Milicininkas pranešė savo vadovybei. Į Tirkšlius buvo pasiųstas stribų ir milicininkų būrys. J. Elekšio žiniomis, dar ir kareiviai iš Šiaulių. Nuo Tirkšlių būrys pėsčiomis atėjo į Kupliausko ūkį ir jį apsupę laikė keletą valandų, kol atvyko kariuomenės būrys iš Šiaulių, nes Mažeikiuose tuo metu garnizono jau nebebuvo.

Prieš tai stribai dar liepė kaimynui iš ganyklos nusivesti karvę, nes tuoj prasidės kautynės. Tada ėjo į sodybą. Partizanai bandė pasitraukti. Prasidėjęs mūšis tęsėsi ilgai. Partizanai traukėsi link šiaurės rytuose esančio miškelio. Iš ten pasipylė kareivių šūviai. Kovotojai pasuko į pietvakarius, link krūmais apaugusios Viešetės upelio krantų.
Persekiodami stribai ant upelio skardžio nušovė dvi moteris, sužeistam vyrui pavyko pasislėpti paupio krūmuose. Stribai bandė paimti jį gyvą, bet vyras nusišovė Nagan markės revolveriu. Šalia žuvusiojo buvo rasti guminiai batai, revolveris ir šoviniai, toliau upelyje įmestas šautuvas. Vyras vilkėjo pilkomis kelnėmis ir švarku.

Pakviesti Žemalės miestelio gyventojai Stasė Butkevičienė ir Antanas Mikuckis pripažino, jog žuvusysis yra Leonardas Bieliauskas.
Taip pat buvo nustatyta, jog pirmoji nušautoji moteris, raudona dryžuota suknele, ginkluota vokišku šautuvu, buvo Sofija Klemenienė, gim. 1916 m.
Antra žuvusioji vilkėjo tamsią suknelę, sujuosta karišku diržu. Dešinėje rankoje ji laikė nesprogusią granatą. Tai buvo Julija Žilinskaitė-Bieliauskienė, gim. 1932 m. Ji buvo nėščia.

Tai buvo paskutinieji laisvės kovotojai Mažeikių krašte.
Bieliauskų ūkyje, Klemeniškių kaime, šalia Geidžių bažnytkaimio, augo 5 sūnūs ir trys dukterys.

Leonardui Bieliauskui , gim. 1928 m., neseniai vedusiam ir susilaukusiam sūnaus, 1950 m., reikėjo eiti į sovietinę kariuomenę. Leonardas apsimetė einąs į kariuomenę, o iš tiesų išėjo į mišką.
Namiškiai saugumo buvo persekiojami

Bieliausko motina, iškviesta į saugumą, pasikinkė arklį ir kartu su marčia Julija, su kūdikiu ant rankų, nuvyko prie Mažeikių saugumo. Motinai įėjus vidun, Julija išgirdo kankinamos moters klyksmą. Paliko vežimą ir nubėgo pas giminaitę į P. Matulionio gatvę. Pavymui atbėgo stribai jos ieškoti. Ten gyvenęs rusas pasakė, jog jos čia nebuvo. Julija paliko kūdikį močiutės seseriai ir išėjo pas vyrą į mišką.
Leonardas su žmona išvaikščiojo partizanų takais 4 metus.

Miške Bieliauskai susilaukė dukters. Ją Julija ryšulėlyje paliko prie Leonardo bevaikės pusseserės Elenos Selemonienės namų durų Žemalėje ( E. Selemonienė pakrikštijo ją Elenos vardu, užaugino, išmokslino. Dabar Elena gyvena Klaipėdoje).
Saugumas visiems Leonardo giminėms dalijo amnestijos lapelius, kad juos perduotų Bieliauskui. Leonardas MGB pažadais nesusiviliojo. Žinojo bus kankinamas, saugumas reikalaus išduoti ryšininkus ir rėmėjus.
Partizano sūnus Leonardas augo pas močiutę. Lankė Gedžių, Bugenių pradines mokyklas. Vėliau mokėsi Mažeikių internatinėje mokykloje. Paimtas į sovietinę kariuomenę kaip ,,bandito“ sūnus tarnavo statybos batalione. Dabar gyvena Mažeikiuose. Jis prisimena, jog stribai labai dažnai lankydavosi , naktimis belsdavosi. Kartą atėję su šunimi liepė atidaryti bulvių rūsį po grindimis. Pažiūrėjo, bet vidun nelipo. Mažajam Leonardui liepė pabučiuoti mamą. Vaikelis pabučiavo močiutę. Močiutė jį apsikabinusi verkė. Kai Spurganų kaime vyko kautynės, Leonardas prisimena, jog močiutės namuose buvo gerai girdėti kautynių aidas. Močiutė jį , 4-ių metų vaiką, stipriai apglėbė ir verkdama sakė, jog šaudo jo tėvelius. Kitą dieną visi giminės buvo kviečiami pažiūrėti saugumo kieme numestų partizanų. Sesuo Stasė pasakė:
„ Jei nušovėte, tai ir suėskite“, ir į saugumą nėjo.

Jonas Klemenis, gim. 1906 m., gyveno Žemalės kaime. 4,5 ha ūkelyje vertėsi meistravimu., skaldydavo akmenis. Pokaryje kaimynei Rimkienei paskolino špižinį katilą. Sužinojo, jog pas Rimkienę atėjęs girtas stribas Pranas Jerutis šaudo kambaryje. Jonas nuėjo pas Rimkienę atsiimti katilo, kad jo nesušaudytų. Besigalinėdamas su stribu, Klemenis atėmė jo šautuvą, trenkė į namo pamatą ir jį sugadino. Stribas ant cigarečių pakelio parašė pareiškimą savo vadovybei, jog Klemenis kalba prieš sovietų valdžią.
1946 m. sausio 1 d. pas Klemenį atėjo stribai ir padarė kratą. Rado medžioklinio šautuvo buožę ir fosforo rutuliukus, pamerktus vandenyje. Juos Jonas naudojo akmenų sprogdinimui.

Atrastus medžio klijus stribas Jerutis įsidėjo sau į kišenę. Klemeniui liepė atsisveikinti su šeima. Namuose paliko nėščia žmona Sofija, gim. 1918 m., su 10 metų dukrele Zina, 9 metų Vladuku ir po 2 mėnesių į pasaulį atėjusią Elena (Dabar ji gyvena Kelmėje). Jonas Klemenis, kaip baisus sovietų valdžios priešas, karinio tribunolo buvo nuteistas 10 m. lagerio ir kalėjo Archangelsko lageriuose Rusijoje.
Netekusi maitintojo šeima badmiriavo. Užeidavo partizanai Augustas Gerulskis, Kostas Girdvainis, Stefa Kuržickaitė, Antanas Bernotas, Razonas. Sofijai Klemenienei buvo suteiktas „Jurgio“ slapyvardis.
1950 m. rudenį atėję stribai tardė Klemenienę ir vaikus, kur slepiasi partizanai. Padarė pasalą S. Klemenienės namuose ir laukė, kada ateis partizanai. Nebuvo ko valgyti, tai stribai išleido S. Klemenienę į Šerkšnėnų malūną sumalti pusmaišį grūdų, kad galėtų iškepti duonos. Sūnus Vladas padėjo motinai nešti grūdus. Iki malūno jie nenuėjo. Grūdus paliko pas Lenkauską. Klemenienė atsisveikino su sūnumi Vladu ir išėjo pas ryšininką Pocių ieškoti ryšių su partizanais.
Stribai, nesulaukę grįžtančios S. Klemenienės, išdraskė jos ūkį. Kolūkio pirmininkui Kačerauskui liepė paimti karvę. Tuo metu jau 14-metei Zinai leido pasiimti tik motinos verpimo ratelį . Vaikus Ziną, Vladą ir Eleną nuvežė pas jos motinos seserį Navickienę į Račių kaimą už 3 km. Navickienės ūkis jau buvo išbuožintas, viskas atimta. Jos pačios 7 vaikai badavo. Prisidėjo dar trys.
Po kurio laiko pas Navickienę atėjo Sofija Klemenienė ir čia išsislapstė 3 metus. 1954 m. pavasarį S. Klemenienė išėjo į partizano L. Bieliausko ,,Jūros“ būrį. Vaikai su motina susitikdavo Žalionės miške. Ten jie po kelmu turėjo pašto dėžutę. Paskutinį kartą dėžutėje Zina rado motinos raštelį. Jame nurodyta, kur paslėptos jos vaikams surinktos miško uogos. Zina uogas paėmė ir kitoje raštelio pusėje parašė atsakymą. Po mamos žūties Zina po kelmu rado mamos neatsiimtą raštelį.
Po partizanų žūties stribai atvežė Ziną į Mažeikių MGB kiemą numestų partizanų atpažinti. Zina verkdama prašė, kad atiduotų motinos kūną palaidoti. Stribai: ,,Sakyk, jog susitikinėdavai su motina“. Kitas stribas: „O koks dabar jau skirtumas“.
Julytės motinai Žilinskienei irgi buvo atsisakyta atiduoti dukters kūną palaidoti. Tik L.Biliausko motina, rankas sugniaužusi į kumščius, lediniu balsu nepripažino, jog tai jos sūnus. Nors trėmimo laikai jau buvo pasibaigę ir žuvusių šeimoms tremtis nebegrėsė.
Žuvusios Julijos teta Veronika Geležinienė matė saugumo kieme numestą Julytę . Jos atmerktos mėlynos akys tarsi lydėjo tetą…
Kitą dieną S.Klemenienės sūnus Vladas, nuvažiavęs į Mažeikių MGB, klausė, kur motinos kūnas? Karininkas jam atsakė: „Eik į bažnyčią motinos ieškoti“.
Po S. Klemenienės žūties 1955 m. Kalėdų antrą dieną iš lagerio sugrįžo tėvas Jonas Klemenis.
Sūnus Vladas prisimena: „Įėjo suvargęs nepažįstamas žmogus ir klausia kelio į Žemalę. Vladas sako:„ Einam, parodysiu“ . Žmogus atsakė, jog niekur neis:
– Aš jau parėjau.
Tai buvo tėvas“.
Partizanų sunaikinimo operacijai vadovavo Žemčiugov. Už ,,gerą darbą“ apdovanojimui buvo pristatyti stribai ir milicininkai : M. Tolkunov, S. Buločkin, M. Petkus, M. Martinkus,
Žuvusiųjų lavonai, pasak milicininko Šeduikio, kitą dieną buvo sumesti į saugumo kieme buvusį antrą nenaudojamą šulinį ir apipilti kalkėmis.

Bėgo metai, bet tragedija ant Viešetės upelio kranto iš žmonių atminties neišblėso. Prasidėjus Atgimimui, Tirkšlių bažnyčios zakristijono Balzerio iniciatyva, padedant žuvusių L.Biliausko ir S. Klemenienės giminėms, buvusiame Kupliauskų ūkyje žuvusiųjų atminimui pastatė metalinį kryžių aptvertą tvorele. S.Klemenienės duktė Zina į paminklo betoninį pamatą įdėjo butelį su paskutiniu motinos rašteliu, rastu Žalionės miške po kelmu, apie vaikams surinktas uogas.
Dabar virš buvusio šulinio saugumo kieme yra užstatyti garažai. Mažeikių muziejaus vyr. muziejininko Vytauto Ramanausko nuomone, šulinyje partizanų palaikų nebėra. Matyt, vėliau jie buvo perkelti į durpyną.

Akimirka iš kovotojų pagerbimo

Scholastika KAVALIAUSKIENĖ, www.voruta.lt

Kiekviena valstybė pirmiausia yra tos valstybės žmonės ir jos istorija. O šalies istorija ir vėl gi yra žmonės – įvairiais laikotarpiais gyvenę, kūrę, kovoję…

Ir nebūtų šalies istorijos, jeigu iš kartos į kartą nebūtų perduodama atmintis, jeigu nebūtų minimi ir pagerbiami žmonės, kovoję už savo šalies nepriklausomybę.

          Šie metai Lietuvai yra ypatingi. Visai nenuostabu, kad žmonės stengiasi įvairiais būdais pažymėti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį. Gegužės 5 dieną Prienų r. Balbieriškio seniūnijos Žiūronių kaime ūkininko Svajūno Nevecko žemėje buvo atidengtas ir pašventintas paminklas 1919–1920 metų Lietuvos savanoriams. Taip pat šalia pastatytas koplytstulpis Lietuvos globėjai Švč. Mergelei Marijai. Šių paminklų iniciatorius yra Prienų r., Balbieriškio seniūnijos kaimų bendruomenės „Vidupis“ pirmininkas Alfonsas Vitkauskas. Čia pat yra anksčiau pastatytas kryžius šiuose kraštuose kovojusiems ir žuvusiems partizanams.

Lietuvos trispalvę kelia LR Seimo narys Andrius Palionis

          Liepos 21 d. Balbieriškio miestelio šventės proga padėti gėles ir uždegti žvakę prie naujojo paminklo Žiūronių kaime atvyko LR Seimo narys Andrius Palionis. Prie plevėsuojančios trispalvės bendruomenės moterų ansamblis ir visi dalyvaujantys savanorių ir partizanų pagerbime sugiedojo Lietuvos Respublikos himną.Uždegus žvakes buvusio Žiūronių kaimo kalvio, tremtinio Rutkausko proanūkis atliko kelis kūrinėlius smuiku. Kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę pagerbime dalyvavo ir Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ literatės Regina Rasimienė, Renata Dudzinskienė ir Scholastika Kavaliauskienė. Jos paskaitė savo kūrybos eilių, skirtų kovotojų už Lietuvą atminimui.

Prie savanorių atminimo paminklo

          Kalbėjo LR Seimo narys Andrius Palionis. Jis padėkojo visiems susirinkusiems už atminimų saugojimą, Žiūronių kaimo moterims už žydinčias prie paminklų gėles, o bendruomenės pirmininkui Alfonsui Vitkauskui įteikė padėkos raštą ir dovaną – Lietuvos trispalvę vėliavą.

          Neilgas, bet prasmingas susiėjimas prie Lietuvos savanorių ir partizanų atminimo paminklų svarbus dar ir tuo, kad palaiko kaimynų norą bendrauti, o tuo pačiu ir žmonių patriotizmą,

Tremtinių kaimas Sibire. www.partizanai.org nuotr.

Ignas MEŠKAUSKAS, www.voruta.lt

1951 metų spalio antroji diena. Neverdauskų kieme vestuvinis šurmulys : nuo pat ryto atėjo palydėti  į naują gyvenimą kaimynai, suvažiavo giminės, pajauniai. Jaunųjų akyse – nerūpestingų dienų gailesčio, kartu džiaugsmo ir, žinoma, nerimo ašaros… Po sumainymo žiedų,  grįžus iš bažnyčios vestuviniai ritualai, užstalės kalbos, linkėjimai ilgo ir laimingo gyvenimo, susilaukti būrio palikuonių Vestuvininkai ūžia visą naktį. Paryčiais visi pakyla  paskutiniam valsui.  Šis šokio verpetas įsuko jaunuosius. Linksmybės tęsiasi.

Sukantis poroms staiga prasiveria pirkios durys.  Į pirkią suguža visai neprašyti ginkluoti svečiai. Muzika nutilo, visi nuščiuvo. Vienas jų mirtinoje tyloje išėjo  priekį, skaito nutarimą: po vestuvių jaunasis su savo šeima tremiamas, gyventi Sibire. Jaunosios sąraše nėra, ji iš kitos šeimos.

Jonas nualpo, o atgaivintas tyliai sakė man: „ Bėgsiu, tegu mane nušauna kaip Radzevičių Petrą“ nors mano kapą aplankysi. Dar stipriau prispaudžiau, laikiau jį apkabinusi, o kai po širdį veriančių žodžių tvirčiau prispaudžiau, suprato, kad aš jo niekada nepaleisiu, kad būsime kartu. Iš savųjų žvilgsnio supratau, kad nori kitaip, tačiau aš kitaip elgtis negalėjau, –  pasakoja Stasė Neverdauskienė.

Tik ne viskas buvo taip paprasta. Jaunosios, pasirodė, kartu imti negalima. Sąrašuose nėra. Jos su vestuvine suknia atplėšti nuo Jono nebandė. Nevykdant savųjų reikalavimo, pasilikti, nei kareivių griežtos komandos, komplikavo baudėjų užduoties eigą. Vienas baudėjų, leitenantas, pyktelėjęs, numetė ant stalo  popieriaus lapą ir parodė kur pasirašyti.

-Žiūrėjom abu į tuščią lapą.  Nenorėjau rašytis ir nenorėjau atleisti Jono. Rašykis – tyliai pratarė Jonas.  Pasirašiau, bet ir šiandien nežinau, ką jie ten prirašė – prisipažįsta Stasė. O  koks buvo atsisveikinimas. Atsisveikinom antrą kartą tą pačią dieną. Saviškiai, seserys apkabina ir rankos sustingsta. Juk dabar jau ne į bažnyčią… Išvažiavom auštant pirmai povestuvinei dienai. Nuo baltai padengto vestuvinio stalo į neišvalytą gyvulių vagoną. Be daug kartų  aprašytų  tremtinių kelionių  turėjom dar vieną papildomą Dievo rykštę. Tuo pačiu vagonu trėmė išprotėjusį žmogų. Jis turėjo labai daug utėlių – tiesiog virtinėm ėjo per rankoves. Utėlės netruko pasklisti po visą vagoną ir tai mus labai išvargino. Bet mes su Jonu buvo laimingi. Ilgai kariavom su tuo „palikimu“ nuvykę į vietą, neturėdami kur žmoniškai prisiglausti, žmoniškai nusiprausti. Tokia buvo povestuvinė kelionė, – prisimena tremtinė savanorė, nubraukdama nuo skruosto riedančią ašarą.

   -Ėjau dirbti į mišką, o Jonas  ritino rąstus, krovė juos į vagonus. Gailėjau jo, taip sunkiai dirbančio pavojingą darbą. Baiminausi, kad neprispaustų koks iš aukštai nusprūdęs rąstas. Juk taip atsitikdavo gana dažnai. Apie darbo saugumą niekas nekalbėjo. Kaip aš viena ten būčiau gyvenusi. Jis gailėjo manęs, brendančios į mišką per sniegą iki juosmens. Prieinam, būdavo, su dviem seserim iš Pasvalio prie  storo maumedžio ir verkiam, kaip reikės jį įveikti, Pasiskundžiau atvažiavusiam gydytojui, kad duotų lengvesnį darbą, nes pasijutau krutant gyvybę po krūtine.. Neišsigalvok, – pasakė ir nuėjo sau. Buvo 63 laipsniai šalčio. Vieną tokį rytą nebegalėjau eiti į darbą, buvo sutinusios rankos ir kojos, o po širdimi nebejaučiau spurdančios gyvybės. Apėmė siaubas. Nutilo Stasė.

    – Nebegyvas vaisius,- apžiūrėjusi patvirtino felčerė. Tik po dviejų savaičių, daug iškentėjusi pagimdžiau negyvą septynių mėnesių kūdikį. „Nebeturėsi daugiau nei vaikų, nei sveikatos“, –  tarstelėjo atsisukusi felčerė. Jos žodžiai buvo pranašiški, – atsiduso Stasė.

          Liko bevaikiai. Palikuonių nesulaukė nei šeimą nei tauta.

 Po keliolikos metų sugrįžusiųjų  išskėstomis rankomis niekas  nelaukė. Metus teko nuomoti kambarį neregistruotiems. Joną stumdė po įvairius darbus.

-Mes jau daugiau niekad nebešokom. Išgirdęs valso ritmą, Jonas visada reikšmingai į mane pažiūrėdavo, susigraudindavo. Suprasdavau kas jame dedasi. Prieš keletą metų jam jau supylė žemės kauburėlį. Skųsdavosi vis kojomis, Sibire autai buvo prišalę. Tiek ir liko iš viso gyvenimo: Jono daiktai, vienatvė ir tremtinio  pensija, – liūdnai savo pasakojimą baigė  lietuviškoji dekabristė.  Ji savo nuostata išreiškė ne tik už savo sudaužytą aistringą svajonę į žiaurią prievartos  sieną, bet ir visuomeninį, tautos protestą,

Ji pratęsė dekabristų žmonų pasiaukojimą, kurios nesiskyrė  su nuteistais  sutuoktiniais, protesto vardan, vyko į bausmės atlikimo vietą ne karietomis, bet kartu su nuteistaisiais, ko reikalavo gubernatoriai, gubernijų viešpačiai, pataikaudami carui, kad žmonos vyktų nuteistųjų sąlygomis.

Visas Stasės turtas – kilniai išgyventas  skausmas. Per amžius kartojasi, kad šalia garbės, pavydo, materialinių  niekniekių,  valdžios troškimo egzistuoja ir kitos nematomos didžiulės vertybės, kurios   nukelia  toliau pagalbos kitam žmogui ribas.

www.voruta.lt

„Noriu jums pasakyti, kad visus myliu kaip savo brolius, seseris ir, jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduočiau savo gyvybę“, – tokį gniaužiantį kvapą įžanginį gynimosi kalbos sakinį 1975 metais sovietų Lietuvos Aukščiausiajame Teisme pasakė kukli ir altruistiška vienuolė Nijolė Felicija Sadūnaitė. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centras N. Sadūnaitės 80-mečio proga kviečia į italų režisieriaus Riccardo Denaro dokumentinio-vaidybinio filmo „Dangus lageryje“, kuriame vaizduojama seselės N. Sadūnaitės gyvenimo istorija, pristatymą.

Laisvės premijos laureatė N. Sadūnaitė nuo okupacijos metų iki šių dienų yra išlikusi kaip kovos už laisvę ir žmogaus teises simbolis. Dėl pogrindinės veiklos okupacijos metais vienuolė laikoma turbūt žinomiausia pasaulyje sovietinės Lietuvos politine kaline. Šios iškilios asmenybės gyvenimo istorija susižavėjo ir režisierius R. Denaro, jam gimė mintis edukaciniais tikslais sukurti dokumentinį-vaidybinį filmą. Vėliau atsirado poreikis vaizdinę medžiagą papildyti tekstu, todėl prie projekto prisijungė dvi italų autorės Giovanna Parravicini ir Paolos Ida Orlandi. Taip Italijoje gimė N. Sadūnaitės istoriją įamžinanti knygą, kuri papildo R. Denaro dokumentinį-vaidybinį filmą „Dangus lageryje“.

Filme užfiksuotas netikėtumas susitinkant su žmonėmis, kurie pakeičia mūsų gyvenimą. Taip nutiko ir Matteo, filmo personažui, kuris susipažino su N. Sadūnaite, lietuve vienuole, patyrusia KGB persekiojimą. Moterimi, kurios istorija tokia tolima, o žmogiškumas toks artimas, liudijančia, kad įmanoma būti laisvam net ir blogiausiame iš žemiškųjų pragarų.

Italai jos elgesį pavadino „gailestingumo sėkla“, „liudijimu su šypsena iš lagerio“, o ją pačią – „žmogumi, laisvu nuo neapykantos“. Kviečiame dalyvauti renginyje, kuriame taip pat susitiksime su Nijole Sadūnaite ir italų kalbos vertėja Kristina Čiginskienė.

Trumpai apie renginį:

Mindaugas Lukošaitis. Lietuvos partizanai ir jų archyvas. Iš piešinių ciklo „Rezistencija“.

Ignas MEŠKAUSKAS, www.voruta.lt

Mikliai bėgioja gitaros stygomis ploni Julės pirštai, o pro pravertą gryčios langą dainelė aidi vėjuje, pokario, kupini skausmo dainos žodžiai.

 „ Lietuvos lygumos žaliuoja,  rugiai palinkę verkdami,

   o broliai lietuviai dejuoja vergovės pančius vilkdami“

 Tėvas Julę įspėjo kad taip nedainuotų, nes   gali bėdą prisišaukti visai šeimai.

– Atėjo laikas kai už vagystę mažiau gausi negu už dainą. Į Sibirą išveš,- aiškino tėvas.

 Dažnas praeivis, sulėtinęs žingsnį dairosi ir slapčiomis klausosi dainos. Gelia širdį. Nelinksma, tačiau iš kurgi bus linksma, jei aplink siaučia mirties šmėkla: nušauna, pagauna, išveža, sodina į kalėjimą be teismo, be paskutinio žodžio, o miestelio aikštėje nuolat guli pakeitę žagres į šautuvus aplinkinių kaimų žuvę vyrai.

Kolaičių šeima savo žemės neturėjo nė pėdos. Tėvas savo penkių vaikų nelepino, nes, norint išlaikyti gausią šeimą, užmokėti savininkui už žemę „orindą,“ įsigyti inventorių, reikia sparčiai suktis. Atėjo Tarybų valdžia ir senasis gyvenimo būdas sutriko. Žemę nuomoti buvo uždrausta. Vaikai įniko į amatus. Duktė Julija išėjo į Šėtos miestelį mokytis siuvėjos darbo. Gyveno pas draugę, mokėsi, dirbo, o vakarais imdavo gitarą ir dainuodavo. Kartą jos gitarą išgirdo atsitiktinai pro šalį ėjęs Šėtos miestelio  stribas Feliksas Vaitkevičius. Išgirdo, atėjo  pamatė ir „prisvilo“ prie jaunos, gražios Julės. Tai ir buvo nelaimės  pradžia, vėliau atėmusi jai gyvybę, o tėvams – gyvenimo džiaugsmą iki grabo lentos. Visa Julės kaltė – daina. Ji negalėjo nedainuoti, nesidžiaugti, jaunyste, gyvenimu.  ..

Buvo šeštadienis. Atėjo jis pas Julę su šautuvu. Julė nusigando, galvojo, kad atėjo už dainas, dėl kurių įspėjo tėvas. Bet jis matyt tų dainų negirdėjo, šypsojosi. Suprato, kad jis nori patikti, nieko blogo nedarys.

– Nei ko nors ieškojo, nei klausinėjo, nei kratą darė. Paprašė Julės paskambinti gitara, O ji „ „Katiuša „  mokėjo puikiai- prisimena jos sesuo Ona Švobienė iš Taujankos kaimo.

Nereikėjo daug galvoti, kad suprastum – prašymas tolygus reikalavimui. Atėjusiam patiko viskas: stygų švelnus skambėjimas, daina, o labiausiai pati Julija. Nelaukiami vizitai kartojosi. Julė suprato, kad jam reikia ne tik muzikos. Bijojo jo, bijojo kaimynų. Nebuvo didesnės bausmės kaip apkalbos draugaujant su stribais. Liaudies gynėjo apsilankymai galėjo sukelti įtarimų, jog Julė prasideda kaip tik su stribais. Pradėjo vengti susitikimų, tačiau Vaitkevičiui įžūlumo užteko. Jis vis dažniau ir dažniau užeidavo. Julei į pagalbą atėjo namiškiai. Kartą sesuo ilgai su juo kalbėjosi, aiškino, kad iš tų lankymosi nieko neišeis. Suvertė visą kaltę amžiaus skirtumui, bijodama paliesti tikrąsias draugystei kliūtis.

       Proto likučiai  Vaitkevičiui diktavo, kad iš tokios meilės niekas neišeis, bet šautuvu ramstomos valdžios pojūtis trukdė suvokti pralaimėjimą. Juk dar nesutiko tokio, kuris nenusilenktų šautuvui. Juk šautuvas – valdžia. Kartą  atėjęs pastebėjo, kad Julė pabėgo, iššoko pro virtuvės langą.  Gatvėje sutikęs tiesiai į akis pasakė: „Nušausiu  tave“.

       Buvo  šiurpu. Juk visas Šėtos miestelis kalbėjo apie  stribų  neprognozuojamą  nežmoniškumą.   Pats tėvas matė kaip vietinis rusas spardė paguldytą ant grindinio miškinį į galvą.

F.Vaitkevičius vežėsi iš pasiturinčios gausios Kavaliauskų šeimos iš Laukagalio k. pabėgusios nuo trem­ties turtą. Išplėšęs, išdraskęs, vežėsi net malkas. Matė pati Julė.

Visa Kolaičių šeima buvo religinga ir daininga. Visos duk­terys giedojo bažnyčios chore ir draugystė su stribais, drįstančiais šauti į pakelės kryžių, kėlė siaubą. Julės tėvui regėjosi, kad nėra baisesnio dalyko  kaip pakelti ranką prieš savo tautą, religiją, savo kaimo žmones.

-Tegu geriau mane nušauna, -sakydavo Julė.

 Tėvas rimtai susirūpino savo dukters likimu, naktimis  nesimiegodavo. Važiavo aiškintis į Kėdainius, pas prokurorą, milicijos viršininką. Jie tik skėsčiojo rankomis. Sakė, kad jų įstatymai per silpni, kad liaudies gynėjai priklauso kariškiams. Siūlė važiuoti į Rygą pas karinį prokurorą.

Sužinoję apie šeimą ištikusį pavojų, savo paslaugas pasiūlė miškiniai.

-Pavogsim, – sako.

 Tėvas žinojo, ką reiškia „vogti“ žmogų.

Tėvas giliai religingas žmogus nenorėjo, kad jo sąžinę slėgtų tokia kaltė. Tikėjo, jog ateis teismo diena ir bus priminti visi darbai. Ką pasakysi nudaigojęs žmogų.

Bėgo dienos kupinos nerimo. Tėvas .barė dukterį, kad nedainuotų ko nereikia. Kerštaudami  prisikabins, kad prijaučiam miškinius ir visą šeimą ištrems Saugiausia  butų pasišalinti, duoti durniui kelią.

 Miestelyje sužinojo, kad Klaipėdos krašte, vokiečiams pasitraukus, yra tuščių namų. Ryte atsikėlęs pareiškė, kad važiuosiąs į Klaipėdą. Nelengva buvo kaimiečiui ryžtis važiuoti į vakarinę Lietuvos dalį ieškoti kampo. Bet nuvažiavo, rado, susitvarkė su vietine valdžia. Grįžo nušvitęs. Žemės kiek nori ir padargai likę.

1946 birželio 5 dieną į Kolaičių sodybą atvažiavo Kėdainių miško pramonės ūkio krovininis automobilis. Į jį nešė, krovė. Kai jau viskas buvo sukrauta, . tėvai su Julės drauge įlipo į sunkvežimio kėbulą, o Julė sėdosi šalia vairuotojo. Vairuotojas jau  barškino rakteliais, kai staiga pasirodė šautuvu nešinas žmogynas. Atidarė mašinos dureles iš vairuotojo pusės ir įsakmiu tonu liepė jam pasitraukti toliau nuo Julės. Julė, pamačiusi prieš save šautuvo vamzdį, sukliko ir prisidengė ant kelių gulėjusia gitara. Nuaidėjo šūvis, sužeista mergina iššoko iš kabinos kibo žudikui už šautuvo, už plaukų, bet šis atsitraukė ir vėl nuaidėjo šūvis. Šį kartą į koją. Julė parkrito. Iššokusi iš kėbulo draugė sušuko:

-Bandite, ką darai! Už tuos tris žodžius ji užmokėjo visu likusiu gyvenimu – kulka pataikė tiesiai į širdį ir ji krito vietoje.

   Vaitkevičius dar ieškojo tėvo, grasino visus iššaudysiąs, bet neberado ir dingo. Julė dar buvo gyva  kai įnešė į kambarį, kur jau gulėjo žuvusi jos draugė Aleksandra. Pamačiusi draugę Julė ėmė dusti, alpti, jai trūko oro. Kažkas išskubėjo pas Šėtos vaistininką, nes kito nusimanančio žmogaus apie sveikatą nebuvo. Senukas aprišo žaizdas, tačiau papurtęs galvą, pasiūlė pakviesti geriau kunigą.. Pakviestas Šėtos klebonas paskubomis davė paskutinį patepimą,  Tėvas, laikydamas mirštančią dukrą ant rankų kunigo akivaizdoje užspaudė akis.

Į Klaipėdos kraštą kelionė prarado prasmę. Tik tuščias, pašluotas kambarys liko laidotuvėms. Vakare abi draugės – Julija Kolaitytė ir Aleksandra Kentraitė – gulėjo pašarvotos.

Mirksėjo žvakutės, primenančios žmogaus gyvenimo trapumą ir laiko amžinybę. Susirinkę kaimynai tyliai kuždėjosi apie netikėtą atomazgą kaip skaudu tokiame amžiuje guldyti į  karstą dukterį ir apie sekundžių reikšmę žmogaus gyvenime.

Aleksandrą išvežė į Žemaitiją, o Julę palaidojo čia, Šėtos kapinėse. Nutilo sušaudyta jos gitara…

Praėjo daugiau kaip keturi dešimtmečiai.

Seniai nebėra abiejų Julės tėvelių, sulaukė anūkų  seserys. Tik Julė dar nespėjusi sužaliuoti,  nulaužta šeimos medžio šaka nespėjusi duoti vaisiaus.

Liko jos nuotraukos, paminklas kapinėse ir tėvo graužatis iki grabo lentos kodėl nepriėmė miškinių  pagalbos, vis dažniau ir dažniau  abejodamas Dievo teismu.

– Dievo teismas  bus kada  ar nebus, o Julytės šiandien nebėra – kartodavo tėvas.

 Sesuo Ona, saulės ir vėjo nugairintu veidu atnešė išsaugotą Julės gitarą. Ji jau niekada nebeskambės. Per daug skaudu seseriai kalbėti. Tegul ateinančioms kartoms biloja sušaudyta gitara kas dėjosi pavergtoje  žemėje, atiduota į Kėdainių Kraštotyros muziejų.

Sudėtinga jaunimui įsivaizduoti kas mūsų istorijos vingiuose buvo stribas, stribynas ir kaip atrodė stribo F. Vaitkevičiaus buveinė. Išvežtųjų ar savo valia   nuo pavojaus pasitraukusių  plytų mūriukuose, kur žaliavo rūtų darželiai, skambėjo šaukiami vardai, šventė šventes, įsikūrė maskolių kranklių vadovaujami iš visuomenės dugno iškilusiems ginkluotiems necivilizuotiems  žmogystoms. Jie prisidengę kova  šaudė savo malonumui kur tik norėjo. Naikino ne tik kas yra valstybišką ir tautiška , bet ir savivaliavo, o stribynų  namo sienos   paklaikiusių žmonių prisigėrusios aimanų ir kraujo. Vietoj kada buvusio darželio, piktžolių, dagilių laukynė, stovi pilki nuo dulkių ir keiksmų nusigandę dagiliai šalia suguldytų  apylinkių pabalusiais, motinų nubučiuotais veidais   nuplėštu apavu artojų vaikų.

Praeiviai, apeidami stribyną sukdavo ratą ,nes negalėdavo žiūrėti kaip nelaimingieji suguldyti ant grindinio akmenų niekinami.

– Vot tebia Litva – / še tau Lietuva/ tyčiojosi Šėtos stribai spardydami  į galvą gerai pažįstamą žemdirbį Petrą Pabrinkį iš Pašėtės kaimo ..

Kryželis, rastas palaikų ekshumacijos metu. Asmeninio autoriaus archyvo nuotraukos.

Albertas RUGINIS, Mažeikiai, www.voruta.lt

Žemaičių partizanų apygardos Alkos rinktinė veikė Mažeikių apskrities ribose. Rinktinė, vadovaujama Stasio Badaukio (žuvo 1952 m.), pradėjo kurtis 1945 metais. Nuo tų metų spalio 18 d. rinktinei vadovavo Žemaičių apygardos vadas Juozas Vygandas – Ivanauskas, Lietuvos kariuomenės karininkas, 1940 m. pasitraukęs į Vokietiją. Vokietmečiu buvo Vilniaus policijos skyriaus viršininku. LLA Žemaičių legiono narys.

Partizanas Liudas Raudonis prisimena, jog kartu su Ivanausku buvusi jo žmona ir trys štabo nariai. Jie laikėsi Laumių kaimo sodybose ir Užbradumės eiguvoje. Vėliau persikėlė į Rumšaičių kaimą Ylakių vlsč.
Ivanauskas leido laikraštėlį be pavadinimo. Rašomąja mašinėle jį spausdino Jonas Paulauskas.
Alkos rinktinė buvo patekusi į Vilniuje MGB sukurtos organizacijos, vadovaujamos Markulio, įtakon. 1947 m. balandžio mėn. Markulis iškvietė Ivanauską su žmona iš bunkerio Šarnelės kaime į Vilnių ir ten jo vardu leido fiktyvius įsakymus apygardai ir Alkos rinktinei. Vėliau MGB paleido gandą, jog traukinyje Ivanauską atpažinusi kažkokia komunistė ir kad bandant partizaną suimti, jisai nusižudęs.

Iš tikro Juozą Vygandą – Ivanauską saugumas suėmė, jis buvo nuteistas 25 metus lagerio. Kalėjo Mordovijos lageriuose. Grįžęs gyveno Latvijoje. Spėjama, jog palaidotas Griežės kapinėse, Latvijoje.
Nuo 1947 metų liepos 5 dienos Alkos rinktinės vadu paskirtas Ylakių kuopos vadas jaunesnysis leitenantas Kazys Venckus – Adomaitis, gimęs 1914 m. Gailaičių kaime, Ylakių vlsč.
Mažeikių gimnazijoje Kazys Venckus baigė 6 klases, vėliau mokėsi karo mokykloje. Buvo Ylakių šaulių būrio vadas. Ylakių valsčiaus viršaitis. Ūkininkavo tėvų ūkyje. Vedė, vaikų neturėjo. 1941 m. buvo Ylakių sukilėlių vadas. LLA Žemaičių apygardos organizacinio skyriaus viršininkas . Partizanavo nuo 1945 m.
K. Venckaus vadovaujama rinktinė buvo kontroliuojama fiktyvaus Markulio vadovaujamo centro. Jo atstovai buvo atvykę susitikti su K. Venckumi į Raudonąją pelkę prie Račalių kaimo.

Mažeikių MGB – prieš Alkos rinktinę

1946 m. gruodžio mėn. Mažeikių saugumas užvedė bylą Alkos rinktinei kodu ,,Restauratoriai“. Savo darbą pradėjo agentai ,,Saulutė“, ,,Raketa“, ,,Ada“ ir kiti.
Jau 1946 metais Mažeikių saugume sudaryta grupė ( Augucevičius, Dargis, Janušas, Rimkevičius, Matulionis, Vaitkus). Vedami Mezjanovo, apsimetę partizanais, kovo 20-25 d. bastėsi po Sedos apylinkes, ieškodami Alkos štabo. Apsistojo Prano Rimkaus sodyboje. Ten jie susitiko su ginkluotu partizanu Stoniu, grandies vadu Vainausku, štabo ryšininku Visockiu ir Vygando adjutantu Steponu Jonušu. Vygando tuo metu nebuvo. Mezjanovas , slapta nuvykęs į Sedą, pranešė MGB viršininkui Verikui. Šis kartu su pulkininku Fiodorovu nusprendė pasiųsti kariuomenę. Partizanai buvo suimti ir žiauriai tardomi leitenanto Voinovo.

Feliksas Gerulskis-Bijūnėlis

Steponas Jonušas bandė bėgti ir buvo nušautas. Buvo suimti dar 28 žmonės, turėję ryšį su partizanais. Vėliau ši byla buvo dar išplėsta, pagal ją Šiauliuose buvo teisiami 48 žmonės. Rinktinės vadas Vygandas suėmimo išvengė.

Siaubo agentų smogikų būrys

1947 m. kovo mėnesį Mažeikių MVD suformavo partizanais perrengtų agentų smogikų grupę kovai su Alkos rinktinės partizanais. 1948 m. sauso mėn. grupę savo žinion perėmė Mažeikių MGB. Pasivadino jie atskiru – Siaubo būriu. Įsikūrė Kurmaičių kaime, Paulauskienės ir Beinorienės sodybose. Jie užmegzdavo ryšį su tikrais partizanais ir, pasitaikius progai, juos sunaikindavo arba suimdavo.

Smogikai ieško ryšio su Alkos štabu

Saugumui nepavykus likviduoti Alkos rinktinės štabo per operaciją eigulio Rimkaus sodyboje, ,,Siaubo“ smogikai bandė su štabu užmegzti ryšį per Mažeikiuose veikusią Sakalų pogrindinę organizaciją ir taip pat per Mažeikių A. Skurvydo – A.Butos partizanų kuopą. Laiškus nuo Siaubo grupės K. Venckui – Adomaičiui į Luobos kaimą vežė Juozas Butavičius ir Jonas Žulpa. Per ryšininkę Valę Striaupytę susitarta susitikti su ryšininku Feliksu Šverba, gyvenusiu Šerkšnėnų kaime. Visi ryšininkai manė, jog Siaubo grupė yra tikri partizanai.
1948 m. gegužės 10 d. agentas Rakauskas atėjo pas Tirkšlių kuops ryšininką Feliksą Šverbą. Ten susitiko Tirkšlių kuopos vadą Bijūnėlį. Bijūnėlis agentui pasakė, jog turi ryšį su Alkos štabu ir kad suderins susitikimo laiką.
Mažeikių MGB susitikimui su Alkos štabo partizanais suformavo smogikų grupę:
grupės vadas Ąžuolas – Siaubas
grupės vado pavaduotojas Dobilas-Kardas
grupės eilinis Ivanov-Vėtra
grupės eilinis Algirdas-Žinovas
grupės eilinis Renė-Saulė
grupės adjutantas Ąžuolas-Žvejys.
Visi buvo aprengti lietuviškomis uniformomis.

Alkos štabo žūtis

1948 m. rugpjūčio 5 d. agento Rakausko vedama smogikų grupė nuėjo į Šerkšnėnų kaimą pas Feliksą Šverbą. Čia jau laukė partizanai Bijūnėlis ir Pilėnas. Jie smogikų grupę nuvedė į Dagių apylinkę pas ryšininkę Oną. Pasakė slapyvardį, ir Ona, neilgai trukusi, atvedė Alkos štabo viršininką Adomaitį bei jo pavaduotoją Spalį. Adomaičiui paliko gerą įspūdį uniformuoti ir gerai ginkluoti Siaubo ,,partizanai“.

Juozas Jakumas-Spalis

Į klausimą, kodėl jų tiek daug ? – buvo atsakyta, esą vyrai manę, jog Adomaitis gal norėsiąs vykti pas juos, todėl pasiėmę apsaugą.
Nurimę keturi Alkos štabo nariai su šešiais smogikais patraukė į Dagių mišką. Per naktį, iki pusės devynių ryto, aptarinėję ateities planus, susitarę po savaitės vėl susitikti, paryčiu partizanai sumigo. Tada smogikai iš automatų sušaudė miegančią Alkos rinktinės štabo vadovybę:
Žemaičių partizanų apygardos Alkos rinktinės vadą Kazį Venckų – Adomaitį.
Alkos rinktinės vado pavaduotoją, Sedos kuopos vadą Juozą Jakumą – Spalį.
Tirkšlių kuopos vadą Feliksą Gerulskį – Bijūnėlį – Leniną.
Žemalės būrio vadą Kazį Strazdauską – Pilėną.
Tuoj pat apie žudynes į Sedos MGB pranešė smogikas Ivanov -Vėtra. Iš Sedos į Dagių mišką buvo pasiųstas rusų kariuomenės dalinys, vadovaujamas kapitono Igorino. Buvo suvaidintas mūšis: kaleno kulkosvaidžiai, tratėjo automatai, sproginėjo granatos. Apie pietus pakilo baltos ir raudonos raketos – mūšis baigtas.
Smogikai iš apylinkės žmonių atėmė rūbus. Jais persirengę, vaizduodami gyvi ištrūkę iš kautynių lauko, išsivaikščiojo.
Taip buvo sunaikintas Alkos rinktinės vadas ir jo štabas. Pagal MGB sumanymą naujuoju Alkos rinktinės vadu apsiskelbė Siaubo grupės vadas smogikas Ąžuolas – Siaubas. Jis bandė savo kontrolėn perimti likusius partizanų būrius ir pavienius partizanus. Toks fiktyvus štabas veikė iki 1949 metų vidurio. Jis bandė kontroliuoti partizaninį judėjimą. Taip buvo sunaikintos pagrindinės partizanų gretos.
Alkos štabo sunaikinimu baigėsi organizuotas pasipriešinimas Mažeikių rajone. Liko tik pavieniai partizanai arba mažos jų grupelės.

Apie žuvusiuosius Dagių miške

Kazys Strazdaukas – Pilėnas gimė 1922 m. Ketūnų kaime, 14 vaikų šeimoje. Šeima 1948 metais ištremta.
Feliksas Gerulskis – Bijūnėlis gimė 1925 metais Žemalės kaime, 1946 metais įstojo į Čaplinsko partizanų būrį.
Dalyvavo Žemalės miestelio užpuolime 1946 m. vasario 26 d.
Juozas Jakumas – Nemunas, Spalis gimė 1911 m. Šarnelės kaime, Alsėdžių vlsč. Tėvai turėjo 40 ha ūkį. Šeimoje be Juozo augo dar trys broliai ir dvi seserys. Juozas Lietuvos kariuomenėje užsitarnavo puskarininkio laipsnį. Po tėvo mirties 1937 m. paveldėjo tėvo ūkį.
1945 m. liepos 24 d. šeima ištremta į Komiją. Juozas su broliu Antanu trėmimo išvengė, abudu išėjo į mišką kovoti. Subūrė partizanų būrį. 1948 m. tapo Sedos kuopos vadu, veikė Sedos – Barstyčių apylinkėse. Jo būrys 1947 06 05 iš Barstyčių kooperatyvo rekvizavo maisto prekių. Jas pristatė būriui duoną kepusiai Šarnelės kaimo gyventojai Vasiliauskienei. Jos sūnus Izidorius Vasiliauskas, gim. 1928 m., Jakumo būrio ryšininkas Žuvelė buvo MGB suimtas ir, neišlaikęs kankinimų, parodė bunkerį Paparčių miške. 1947 07 27 kariuomenė apsupo bunkerį.
Išsprogdinus bunkerį, rastas nusišovęs Jakumo pavaduotojas Petras Anužis – Laimutis, gim. 1907 12 21 Mačiukų kaime, Plungės r. (Šeima ištremta 1948 m.). Bunkeryje rastas vokiškas šautuvas, pistoletas ,,Parabelum“, šoviniai, sprogmenys ir Bikfordo virvė.

Kazys Strazdauskas- Pilėnas

Jakumo būrio kovotojas nuo 1946 m. Antanas Tinteris – Merunas, gim. 1927 m. Žemaičių Kalvarijoje, buvęs 1940 m. komjaunuolis.
1948 m. jis legalizavosi ir išdavė 12 būrio rėmėjų ir ryšininkų, parodė du bunkerius Plinkšių miške, du bunkerius Ketūnų kaime : Andrikienės ir Momgaudžio ūkiuose. Saugumui įteikė sąrašą partizanų, dalyvavusių partizanų pasitarime 1948 m. balandžio 20 d. Plinkšių miške.
Taip pat saugumui pavyko užverbuoti suimtą Jakumo būrio ryšininką Gegreniškį Pocių, slapyv. Alutis.
Jam buvo sudarytos sąlygos 1947 m. sausio 23 d. pabėgti iš Mažeikių kalėjimo ir grįžti į būrį.

Kautynių pėdsakų paieškos

Bėgo metai, bet iš žmonių atminties nedingo prisiminimai apie Alkos štabo sunaikinimą. 1999 m. gruodžio 21 d. muziejininkas Algimantas Muturas ir politinis kalinys Albertas Ruginis, pasitelkę buvusį Alkos rinktinės kovotoją Adomą Lukošių – Spartuką ir Alkos štabo ryšininką Bronių Visocką, nuvyko į Dagių kaimo apylinkes. Visockas parodė Užbradumės eiguvos eigulio Prano Rimkaus sodybą, kurioje buvęs Alkos štabo bunkeris.
Dagiškė Bigailaitė prisiminė, jog kelintą dieną po kautynių uogavo Dagių miške. Už pelkės ant kalniuko rado eglių šakomis apmestus žuvusius žmones. Iš po šakų kyšančią ranką Bigailaitė apdėjo samanomis. Dabar tos vietos nurodyti nebegalėjo nei ji, nei partizanas A. Lukošius, nes per pusšimtį metų viskas pasikeitė. Vakarop, praradę viltį ką nors rasti, paieškos dalyviai dar užsuko į Algimanto Bertašiaus sodybą. Jis nuvedė pas Dagių miške gyvenantį buvusį miško darbininką vienišių Antaną Kęsminą. Šis buvo išsaugojęs nuo medienos ruošėjų, kirtusių mišką pelkių apsuptyje, ant kalnelio augusią eglę su joje išskobtu kryžiumi. Šalia eglės matėsi įdubusi žemė. Partizanas A. Lukošius dar parodė kitą eglę, po kuria vasaros metu būdavusi Alkos štabo stovykla.
Kaimo žmonės kalbėjo, jog kartu su vyrais tada žuvusi ir moteris. Adomas Lukošius prisiminė, jog ten kartais lankydavosi ,Juodoji Onutė“. Kažkas matęs ir lavoną moteriškais rūbais….

Atminimo įamžinimas

1999 m. Algimantas Muturas susirado žuvusio partizano rinktinės vado pavaduotojo Juozo Jakumo sūnų, irgi Juozą Jakumą, gyvenusį Kuršėnuose. Su juo nuvyko į partizanų žūties vietą. Pakapstę įdubimą po egle, rado žmogaus kaulų. J. Jakumas kreipėsi į Mažeikių prokuratūrą dėl bylos iškėlimo.
1999 m. rugpjūčio 16 d. į palaikų užkasimo vietą nuvyko prokuratūros, teismo, policijos, LGGRTC ir visuomenės atstovai. 40-60 cm gylyje rasti 4 žmonių griaučiai. Palaikų ekspertizė Vilniuje patvirtino, jog tai štabo narių palaikai.
Liko mįslė, kur dingo ,,Juodoji Onutė“?
2000 m. sausio 13 d. , dalyvaujant Vyskupui, Seimo nariams, kariuomenei, atrastų partizanų palaikai buvo iškilmingai palaidoti Sedos senosiose kapinėse, šalia 1944 m. Sedos kautynėse žuvusiųjų kapo.
2006 m. spalio 21 d. Dagių miško pakraštyje , netoli partizanų žūties vietos, buvo atidengtas Atminimo ženklas Alkos štabo nariams.

2016 m. gegužės 13 d. Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje buvo atidengta Atminimo lenta žuvusiems už Lietuvos laisvę. Joje įrašytas ir Kazys Venckus -Adomaitis.

www.voruta.lt

www.respublika.lt

Proga dar kartą su gimtadieniu pasveikinti kovotoją už Lietuvos laisvę, disidentę Nijolę Sadūnaitę, liepą šventusią savo 80-ąjį jubiliejų, buvo italų režisieriaus Rikardo Denaro (Riccardo Denaro) dokumentinio-vaidybinio filmo „Dangus lageryje“ pristatymas Vilniuje. Italus sužavėjo lietuvės vienuolės, ištvėrusios KGB rūmų pragarą, kalėjimą, tremtį ir neišdavusios nei bendražygių, nei savo idealų, gyvenimo istorija, jos elgesys, kurį jie pavadino „gailestingumo sėkla“, „liudijimu su šypsena iš lagerio“, o ją pačią – „žmogumi, laisvu nuo neapykantos“. Ir visam pasauliui tapusią nenugalėtos Lietuvos simboliu.

– Kaip gyvenate, sese Nijole?

– Dešimt su pliusu. Tikrai gerai, tiesiog sąžinė graužia. Žmonės vargsta, o aš „kaip inkstas taukuose“ (juokiasi).

– Gyvenate ten pat, Pavilnyje?

– Taip. Čia yra rekolekcijų namai. Pas mus atvažiuoja ir kunigai, ir vienuoliai, ir pasauliečiai, ir jaunimas susikaupimui. Patarnaujame tiems žmonėms. Daug piligrimų atvažiuoja iš įvairių šalių. Tai specialūs namai.

– Ir tie namai yra Švenčiausios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos, kurios narė esate nuo 1956 metų, ar ne?

– Taip, niekas nepasikeitė. Aš jau daugiau nei 60 metų neturiu jokio turto. Visas mūsų turtas yra bendruomenės. Kongregacijos namų turime daug. Marijos tarnaičių yra Ruandoje, Konge, Lenkijoje, Baltarusijoje, Italijoje, JAV. Nuo tų laikų, kai okupacijos metais pradėti steigti pogrindiniai vienuolynai, kuriuose abitas nebuvo vilkimas, viskas taip ir liko iki šių dienų – nenešiojame abito. Lietuvoje yra apie 50 vienuolijos seserų.

– Jūs vadinama Lietuvos sąžine. Noriu paklausti, kaip, jūsų akimis, šiandien gyvena Lietuva?

– Kažkaip į materializmą žmonės pasukę, jaunimui tik malonumai, pinigai galvoje. Toks egoizmas aplink, viskas – tik sau, dėl savęs. Toks nudvasėjimas. Džiaugsmo mažai. Visokie narkotikai, iškrypimai, visokios baisiausios nesąmonės. Žmogus jaučia tuštumą ir nori ją užpildyti tais „malonumais“.

Ir teisingumo trūksta mūsų šalelėje. Ypač prokuratūroje, teismuose. Liūdniausia, kad tie prokurorai, kurie daro nusikaltimus, tikrąja to žodžio prasme, paskui paaukštinami pareigose. Pavyzdžiui, Justas Laucius. Jis 10 metų tyčiojosi iš Eglės Kusaitės (kaltintos pasikėsinimu įvykdyti teroro aktą – aut. past.), su antrankiais ją laikydavo. Jokio kagėbisto nemačiau taip įsiutusio, kaip jis tuose teismuose draskydavosi. Ir va – jis paaukštintas. O Eglės gyvenimas sugadintas, nors Aukščiausiasis Teismas ją išteisino. Dėl jos skaudu. Arba paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujalio istorija. Jį, nuo 16 metų partizanavusį, dabar, remdamiesi to meto KGB dokumentais, norėjo pripažinti kaltu – esą jis banditas, žudęs nekaltus. Absurdo viršūnė. Kuo vadovavosi? KGB dokumentais. Ten juk kagėbistų šmeižtai surašyti. Jeigu žmogų saugojo ir rėmė visa Lietuva (kitaip jis nebūtų taip ilgai išsilaikęs nepagautas), koks jis nusikaltėlis? Man tokie teismai – tai dangaus keršto šaukiantys nusikaltimai. Arba kitas pavyzdys. Vyskupas Sigitas Tamkevičius, Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Vytautas Skuodis ir kiti, pasirodo, esame melagiai, o kagėbistai – teisuoliai, tiesos viršūnė. Esą nebuvo jokių tardymų, mus tik apklausinėjo, nebuvo imtasi jokių priemonių prieš mus, jokių narkotikų, jokių švitinimų nebuvo. Nes esą jokių patvirtinimų nerasta KGB rūsiuose. Vadinasi, mes išsigalvojome viską. Mes sakome: nenorime, kad tuos vargšus kagėbistus teistų ar sodintų, bet tegul prisipažįsta – jų sąžinei būtų lengviau. Taip, buvo Maskvos spaudimas, išsigandome, trupučiuką perlenkėme lazdą tardydami iš baimės, na, dovanokit.

Mane ir vyskupą Tamkevičių 1989 m. liepos 18 d., net be mūsų prašymo, LTSR Aukščiausiasis Teismas išteisino. Iki tol aš jau buvau parašiusi dvi knygas, jos išverstos į 8 kalbas. Ten aprašyta, kaip mane pusę metų „psichuške“ gąsdindami tildė, kaip 1987 metais narkotikais apsvaigino, vežiojo po miškus. Yra dokumentai likę. Niekas nežiūri. Tegul Dievas būna gailestingas visiems tiems broliams kagėbistams. Man jų gaila. Kaip V.Putinas sakė, buvusių kagėbistų nėra: arba dirba, arba lavonas. Dabar jie visi apimti baimės. Ta baimė sukausčiusi ir Lietuvą, kažkokia baimės migla aptraukusi mus.

– Liepos 22-ąją jums sukako 80 metų. Tiek visko patyrėte, bet visada sakėte, jog esate laiminga.

– Tikrai laiminga. Toks gyvenimas – mano pašaukimas. O pastangų visur reikia. Argi šeimoje jų nereikia? Gyveni, gal susižavi kitu, o čia – šeimos kasdienybė, vargai, rūpesčiai, ir charakterių skirtumai. Ir tikrai reikia pastangų, kad liktum ištikimas, kad mylėtum tą šeimą. Ir pasiaukojimo reikia. Turiu savo tėvo pavyzdį. Mes pabėgome nuo tremties. Tada tėvelis dėstė Žemės ūkio akademijoje, buvome įtraukti į išvežamųjų sąrašus – geri žmonės perspėjo. Pabėgome iš Dotnuvos į Telšius, iš ten – į Anykščius. Mamytė jauna susirgo. Mačiau tėvo pasiaukojimą du mažus vaikus ir ligonę išlaikyti. Jį palaikė tikėjimo jėga – nemačiau jo supykusio, nors dirbo už tris. Visuomet su malda. Tai tikėjimo galia, Dievo malonės parama.

– Švęsdama jubiliejų juokavote, jog vis dar griešijate liežuviu. Iš kur tas jūsų gebėjimas apie tragiškus dalykus kalbėti su humoru, ta saviironija?

– Taip, griešiju. Esu sangvinikė, į viską reaguoju labai staigiai. Nors žinau, kad negalima teisiančiai kalbėti, bet kartais nesusilaikau. Aišku, blogį reikia teisti, bet… Blogiu blogio niekada nepataisysi.

– Jūsų veidą nuolat puošia šypsena. Ar kas nors kada nors matė jus įpykusią?

– Matė, kaip nematys. Aš žmogus. O šypsena… Tai duotybė. Dievo duotas charakteris. Tai iš mano tėvo – jis toks visada besišypsantis, švytintis buvo, nepaisant to, kad jo gyvenimas sunkus. Broliukas – melancholikas buvo, toks rimtas, susikaupęs. Jis – į mamytę, aš – į tėvelį.

– Praėjusiais metais tapote Laisvės premijos laureate. Atsiimdama šį apdovanojimą sakėte, kad mieliau jį atiduotumėte partizanams. Manote, jog jie ir jų pasiaukojimas vis dar nepakankamai įvertinti?

– Taip. Ir dar tas nuo KGB laikų išlikęs bandymas juos apžmeižti. Visa Lietuva rėmė partizanus. Visiems ekskursantams, kai atvažiuoja į KGB muziejų iš Prancūzijos, Vokietijos ar kitur ir prašo pabūti gide, sakau, kad istorijoje nėra kito tokio fakto, kaip mūsų trys milijonai beveik 10 metų kovojo prieš 200 milijonų okupantų. Sotūs, apsirengę, viskuo aprūpinti okupantai gaudydavo tuos vargšus iš žeminių. Kokios jų sąlygos gyventi ten, miške, buvo – baisu. Visa Lietuva juos rėmė, todėl tas partizaninis karas taip ilgai tęsėsi. Ką kagėbistai, tegul Dievas jiems atleidžia, jie tikri satanistai, išdarinėdavo. Jie apsirengdavo partizanų rūbais ir žudydavo geriausias šeimas, degindavo namus, kiek tokių faktų žinau. Svėdasuose mes rekolekcijas atlikdavome, buvo toks namelis prie senų kapinių. Vieną gražią vasaros dieną tėvelis išėjo vištų lesinti. Žiūri, už kapinių kitoje pusėje dega namas, jame gera šeima gyveno. Matė, kad išeina partizanų drabužiais apsirengę vyrai, gale eina toks stribas Kolia, ryžas ir gimęs šlubas – iškart atpažinsi. Supratome, kad stribai padegė tą namą. Senose Svėdasų kapinėse palaidota ta šeima – iki šios dienos ant jų kapų parašyta: Lietuvos nacionalistų išžudyta šeima. Kiek sykių sakiau KGB muziejaus darbuotojams – jūs pakeiskite lentelę, juk dar buvo gyvi liudininkai. Niekam tai nerūpėjo ir nerūpi. Tai yra tokia mafija baisi. Žinoma, buvo ir tokių, kurie apsimetę partizanais, banditavo. Bet jei būdavai partizanų gretose, niekas tokių dalykų neleisdavo daryti. Veikė karo lauko teismas. O tie stribai tikrai daug nuveikė – toks žmonių nuteikimas prieš partizanus, toks juodinimas.

Kai augau Anykščiuose, šalia stribinė buvo. Mūsų šeima nuomavo kambariuką, o šalia stribai buvo pusę namo užėmę. Iš vieno šulinio vandenį sėmėme. Iš ryto išmesdavo tuos nukankintus jaunus žmones. Mes, vaikai, žaidžiame kieme, o stribai eina, šlapinasi ant jų lavonų. Paskui juos išvelka miestelio aikštėn išdarkytus. Siaubo viršūnė. Jie net iš mirusiųjų tyčiojosi. Tai buvo geriausia pamoka, kas yra bolševizmas, kas yra tie mūsų „vaduotojai“.

– Visada buvote vilties, tikėjimo ir meilės įkvėpėja. Kokius žodžius rastumėte šiandien, kai Lietuva, ypač jos jaunimas, išsivaikšto?

– Mano nuomonė tokia – nors gyvenimas būtų tik su duona ir druska, bet vis dėlto savo Tėvynėje geriau gyventi. Ir padėti jai. Reikia sąmoningai rinkimuose dalyvauti ir rinkti į valdžią tuos, kurie turi moralinių vertybių, o ne milijonierius, kurie milijonus susikrovę. Ką nori sakyk, bet neįmanoma dorai tų milijonų susikrauti. Kodėl žmonės emigruoja? Nėra sąmoningumo. Juk Lietuva, ypač atėjus tarybų valdžiai, neteko apie milijoną žmonių. Komunistai elitą, visą tautos protą sunaikino, ištrėmė tuos, kurie mylėjo Dievą, Tėvynę ir žmogų. Liko tie, kurie prisitaikė, aš jų nesmerkiu. Tai darė dėl savo šeimos, dėl vaikų. O jų vaikai jau jokių dvasinių vertybių nebegavo, tik tas materialines. Esame dvasiškai nukraujavę. O kai žmogus nebeturi dvasinių vertybių, žiūri tik kaip pilvą prikimšti. Klesti savanaudiškumas – viskas tik man, man. Ir kitu nesirūpina. Visada sakau – mylėkite. Meilė galingesnė už neapykantą. Ir duok, Dievuli, mums visiems meilės.

Apie „Dangų lageryje“

Režisieriaus R.Denaro dokumentinis-vaidybinis filmas „Dangus lageryje“ pristatytas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centre.

Pati filmo atsiradimo istorija galėtų tapti kitu filmu. Italė mokytoja Paola Ida Orlandi, keletą metų gyvenusi Vilniuje, aplankė KGB rūmus, čia esantį muziejų. Tąkart ekskursiją vedė vienuolė Nijolė, išgyvenusi šių rūmų pragarą. Susitikimo įspūdis buvo sukrečiantis. Švytintis ir giedras sesės Nijolės veidas ir pasakojimas apie kalėjimo patirtį, nejaučant jokios neapykantos savo kankintojams. Atvirkščiai, ji jų nuoširdžai gailėjosi kaip nelaimingų žmonių. O kreipinys „Broliai kagėbistai, aš jus myliu!“ tapo visų jos areštų ir teismų leitmotyvu. Italė mokytoja norėjo savo mokiniams ir draugams parodyti Nijolės istoriją, tą krikščionišką patirtį, kai nuoširdžai atleidi savo kančių kaltininkams. Surado rėmėjus, filmo kūrėjus.

Vienuolės Nijolės paveikslas filme lyg apibūdina okupantų neparklupdytą Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Kai kunigai, vienuolės, leidę „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kurioje fiksavo sovietinių okupantų nusikaltimus, buvo likę lyg tas nepajudinams bastionas, gynęs ne tik tikinčiųjų teises, bet ir kovojęs už Lietuvos laisvę.

Filme užfiksuotas netikėtumas susitinkant su žmonėmis, kurie pakeičia mūsų gyvenimą. Taip nutiko ir Mateo, filmo personažui, kuris susipažino su N.Sadūnaite, lietuve vienuole, patyrusia KGB persekiojimą. Moterimi, kurios istorija italams tokia tolima, o žmogiškumas toks artimas, liudijančia, kad įmanoma būti laisvam net ir blogiausiame iš žemiškųjų pragarų.

Parengė Irena Babkauskienė.

www.voruta.lt

Kreipimasis

Dėl Lietuvos partizanų palaikų užkasimo vietų nustatymo

Kaunas, 2018-09-11

Lietuvos politiniams kaliniams ir tremtiniams, buvusiems partizanams, visuomeninių organizacijų nariams bei didžiajai daliai Lietuvos piliečių išlieka labai aktualus klausimas, kur užkasti 1944–1953 m. Lietuvos partizaninio pasipriešinimo vadų palaikai. Po 28 Nepriklausomybės metų buvo rasti Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. Iki šiol nerasti daugumos partizanų vadų, kaip antai, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Tarybos posėdyje priimtos Deklaracijos signatarų, LLKS Tarybos narių Aleksandro Grybino-Fausto, Vytauto Gužo-Kardo, Juozo Šibailos-Merainio, Broniaus Liesio-Nakties, Leonardo Grigonio-Užpalio, Petro Bartkaus-Žadgailo palaikai. Taip pat nerasti legendinių partizanų Juozo Lukšos-Daumanto, Antano Kraujelio-Siaubūno ir kitų žymių partizanų palaikai. Lietuvos valstybės garbės reikalas rasti savo tautos didvyrių užkasimo vietas. Žinoma, kad LSSR KGB sistemoje viso sovietmečio laikotarpyje visada bent keli aukščiausi vadai žinodavo, kur yra užkasti partizanų vadų palaikai. Dėl to prašome LR Generalinėje prokuratūroje pradėti tyrimą dėl partizanų vadų palaikų suradimo ir šiam darbui pasitelkti profesionalius ir pilietiškus prokurorus. Taip pat prašome šiuose tyrimuose talkinti VSD. Turbūt realiausias kelias būtų gauti žinias iš buvusio LSSR KGB pirmininko pavaduotojo generolo Henriko Vaigausko (g. 1928 m.), kuris pirmininko pavaduotojo pareigose išdirbo apie 20 metų. Gal jis nurodytų, kur yra užkasti partizanų vadų kūnai. R. Čekutis „Delfi“ 2008 04 02 publikuotame straipsnyje „Duobkasių puota“ nurodo, kad partizanų užkasimo vietos buvo parodytos ir H. Vaigausko broliui, KGB pulkininkui Ričardui Vaigauskui.

Taip pat prašome nustatyti, kas yra dar  gyvi iš LSSR KGB pirmininkų ir pirmininkų pavaduotojų ir juos  apklausti. Tikimės sėkmingų rezultatų šiame tyrime.

Dr. Raimundas Kaminskas Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojas

Dr. Gvidas Rutkauskas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos  pirmininkas

Dr. Leonas Milčius Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

Dr. Jonas Koryzna Kauno m. savivaldybės tarybos narys

Dr. Aušra Jurevičiūtė Lietuvos Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno skyrius pirmininkė

Prof. Arimantas Dumčius Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos garbės pirmininkas

Kapitonas Jonas Noreika-Generolas Vėtra su būsima žmona Antanina Karpavičiūte | LGGRTC nuotr.

Aras LUKŠAS, www.propatria.lt

Rugsėjo 10 d. įtakingas JAV dienraštis bei interneto portalas „The New York Times“ paskelbė Andrew Higginso straipsnį „Nacių kolaborantas ar tautos didvyris? Testas Lietuvai“. Šiame rašinyje mėginama dar kartą mesti šešėlį ant antinacinio ir antisovietinio pogrindžio veikėjo Jono Noreikos, kuris mūsų laisvės kovų istorijoje amžiams pasiliko kaip bebaimis ir pasiaukojantis Generolas Vėtra.

Iš esmės šiame rašinyje nėra nieko nauja. Straipsnio autorius, remdamasis SSRS-Vokietijos karo pradžioje į Sovietų Sąjungą pabėgusio ir taip Holokausto išvengusio vilniečio sūnumi Eugenijumi Bunka, JAV gyvenančia nutautėjusia J. Noreikos anūke Silvia Foti, Holokausto „biznelio“ nevengiančiu bei lietuvių tautinio jaunimo eitynėse nuolat nacių ieškančiu jidiš profesoriumi Dovydu Katzu, vėl perša Amerikos skaitytojui jau ne kartą girdėtą mintį. Esą nacių koncentracijos stovykloje kalintas Generolas Vėtra pats kolaboravęs su naciais ir dalyvavęs Holokauste, todėl jo atminimas turėtų būtu ištrintas iš mūsų su jumis atminties.

Į „The New York Times“ straipsnį dėmesį atkreipęs dienraštis „Lietuvos žinios“ primena, kad liepos mėnesį tokius pat kaltinimus mūsų pogrindininkui metė Lietuvos žydų bendruomenė. Jos pareiškime piktinamasi, kad „iki šiol nepašalintas J. Noreikos atminimui skirtas ženklas – lenta ant Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato adresu Žygimantų g. 1“, o atsakingos institucijos raginamos „išspręsti J. Noreikos atminimo lentos pašalinimo klausimą iki Valstybinės Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienos 2018 m. rugsėjo 23-ąją minėjimo.“

Į JAV dienraščio straipsnį lyg į signalinį švilpuką sureagavo ir etatinis Lietuvos laisvės kovotojų atminimo niekintojas – nieko bendra su Lietuva neturintis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Markas Adamas Haroldas. Socialiniame tinkle „Facebook“ „The New York Times“ rašinį jis komentavo taip:

„Noreika buvo „desk killer“. Pats nešaudė, o buvo aukščiausias regiono autoritetas kai kiti šaudė. Net ir gyveno žydų name, nes kažkur tie žydai dingo. Meras parašė laišką genocido centrui, paprašyti daugiau informacijos apie šiame straipsnyje esančios informaciją. Genocido centras dar neatrašė, ta prasme… net miesto merui neatrašė. Afigienas tas „tyrimų“ centras. Teismas davė jiems daugiau laiko atsakyti į klausimus, nes yra „daug darbo“. O centras anksčiau sakė kad nereikia ištirti nieko nes viskas jau ištirtas. Nesąmonė. Kam paprašyt daugiau laiko jei viskas jau ištirtas?“

Komentuoti šio ir ankstesnių išpuolių prieš Generolą Vetrą bei kitus mūsų laisvės kovotojus, gal ir nevertėtų jei tokie paskviliai, o vėliau į juos reaguojantis „vox populi“ nebūtų absoliuti žanro klasika. Dar 1957 metų gruodžio 22 dieną LKP oficiozas „Tiesa“ paskelbė LSSS KGB vadovybės pareiškimus, kuriuose partizanai ne tik tapatinami su nacių karo nusikaltėliais, bet ir visa ginkluota pokario kova pateikiama kaip brolžudiškas pilietinis karas. Kita mintis, kurią KGB nuo septintojo dešimtmečio pradžios mėgino įpiršti lietuviams – esą ginkluoto pogrindžio kovas įkvėpė sovietams priešiškos Vakarų valstybės, tad partizanai buvę šių šalių specialiųjų tarnybų agentai ar samdiniai.

Formaliai sovietinę partizaninės kovos versiją bent jau 1960-1966 metais plėtojo prie LSSR Mokslų akademijos veikusi speciali įstaiga – Archyviniams dokumentams skelbti redakcija (ADSR), kuriai vadovavo vienas iš represijų prieš Lietuvos gyventojus organizatorių, buvęs LSSR NKVD ir NKGB liaudies komisaro pavaduotojas Boleslovas Baranauskas. Ši struktūra, vykdydama LKP CK nutarimą „dėl archyvinių dokumentų panaudojimo buvusiems aktyviems pasipriešinimo dalyviams kompromituoti“, padedama KGB darbuotojų, per minėtus 6 metus išleido ne vieną dokumentinę apybraižą ir aštuonis kruopščiai KGB darbuotojų atrinktus dokumentų rinkinius. Visuose juose piešiamas siaubingas kolektyvinis ginkluotų rezistentų paveikslas.

Tuo tarpu užsienio auditorijai KGB parinko Holokausto baubą. Tokios kompromitavimo akcijos itin suaktyvėjo po 1979-ųjų, kuomet prie JAV Teisingumo ministerijos buvo įkurtas Specialiųjų tyrimų skyrius, skirtas organizuoti karo nusikaltėlių paieškai ir jų teismams. Reikia pripažinti, kad ši institucija dažnai rėmėsi KGB pakištais dokumentais, kurių autentiškumo patikrinti nebuvo įmanoma. Taip žydų žudynių organizavimu buvo apkaltintas Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius, LAF steigėjas Kazys Škirpa, Kauno komendantas Jurgis Bobelis, Kauno burmistras, antinacinės rezistencijos dalyvis Kazimieras Palčiauskas ir daugelis kitų žymesnių išeivijos veikėjų. Beje, pats Lietuvos KGB viename rašte Maskvai pripažino, kad jokių įrodymų apie išeivių organizacijų nusikaltimus neturi, tačiau dokumentai ir toliau buvo siuntinėjami. Tai dar kartą patvirtina, kad nei įrodymai, nei tiesa sovietiniams čekistams nerūpėjo.

Neva kompromituojančią medžiagą KGB siuntinėjo ne tik Specialiųjų tyrimų skyriui, bet ir JAV imigracijos bei natūralizacijos departamentui, kai kuriems JAV dienraščiams ir įtakingoms sionistų organizacijoms. Taip mėginta įkalti pleištą tarp Amerikos lietuvių ir didelę įtaką JAV turėjusių žydų. Pastangos diskredituoti lietuvių išeivius ir jų organizacijas kartais duodavo vaisių, tokių kaip įtakinguose JAV dienraščiuose „New York Times“ ir „Chicago Tribune“ pasirodę straipsniai, kuriuose kalbama apie tai, jog lietuviai turėtų prisiimti kolektyvinę atsakomybę už Holokaustą.

Su Holokaustu siejamos antilietuviškos KGB akcijos, reikia pripažinti, sukėlė tam tikrų įtampų tarp dviejų bendruomenių. Ne tik JAV, bet ir Brazilijos ir Kanados žydų spauda ėmėsi kaltinti lietuvius jų tautiečių žudynėmis, tuo tarpu kai kurie lietuviai išeiviai rodė pirštu į žydus, sakydami, kad šie bendradarbiavo su sovietiniais okupantais, trėmė lietuvius ir grobė jų turtą. Vis dėlto plataus masto lietuvių ir žydų konfrontacijos užjūryje pavyko išvengti: VLIK-o posėdžiuose ir kituose išeivių susibūrimuose nutarta „apmalšinti savo aistras […] ir nesileisti vedžiojamiems KGB agentų už nosies“.

O kas šiandien mėgina vedžioti už nosies mus su jumis? Sprendžiant iš braižo, tai vis dar daro ta pati ranka. Tie, kuriems norisi ne tik mesti juodą šešėlį ant mūsų didvyrių atminimo, bet ir priversti mus suabejoti pačia Laisve.

Išsamiau apie tai, kaip KGB kompromitavo Lietuvos partizanus rasite www.propatria.lt straipsnyje „Lietuvos partizanai: išniekinta atmintis“, o išsamiau apie Generolą Vėtrą – straipsnyje „Pasirinkęs vėtrą“.

Dailininko Mindaugo Lukošaičio kūrinys iš ciklo „Pasipriešinimas“

Ignas MEŠKAUSKAS, www.voruta.lt

1950 m. liepos mėn. 26-oji sukrėtė Padvarnykų kaimo žmones. Nelygi tragiška kova – Birutės Čepaitės, Petro Pakšto su rusų baudėjais ir Ramygalos stribais. Sudegintas Zalagubo namas, žuvo B.Čepaitė su P.Pakščiu. Nors paties kaimo jau nebėra – melioracija sulygino su žeme, bet kovos istorija liko gyva.

-Mano motinos brolis tris kartus bėgo iš fronto ties Liepoja, kur lietuviai buvo priploti vokiečių kulkų prie šaltos, pažliugusios rudens žemės. Atbėgęs gana sumaniai įsirengė slėptuvę-bunkerį, pačioje gryčioje. Kasė, triūsė bunkerį po krosnimi, nešė žemes naktimis, o įėjimas pro krosnies viršų, kur statomi puodai. Motinos brolis, peršalęs Liepojos fronte, nebeatgavo jėgų ir susirgęs mirė. Taip bunkeris liko tuščias,- pasakoja žuvusios Birutės sesuo Aldona.

Kartą vyko kariuomenės ir stribų siautėjimas, P. Pakštys su B.Čepaite buvo kaime apsupti ir beviltiškai blaškėsi. Motina gelbėdama juos paslėpė tuščiame bunkeryje ir jie išvengė mirties, – pasakoja Irena Markauskienė.

Taip jie sužinojo apie gerai įrengtą slėptuvę, užeidavo, kada jiems buvo paranku. Pabuvodavo po kelias dienas. Vėliau priprato, kartu valgydavo su visa šeima, Jų bėdos  tapo visos šeimos bėdomis  Liko tartum savi.   Petras nešiojosi kulkosvaidį, Birutė – automatą.

1950 m. liepos mėn. 26 d.  auštant kaimas sujudo. Paaiškėjo, kad šukuoja mišką, visur pilna rusų. Zalagubu šeima irgi vėliau pamatė rusus gulinėjančius rugiuose. Pats P. Pakštys su žiūronais pamatė pro langą gulinčius už klojimo užsimaskavusius rusus. Sunerimęs P.Pakštys namiškiams patarė išeiti iš namų: nujautė kažką negero.

-Aš nuėjau pas Daučiūnaitę Uršulę, brolis Česlovas – palei mišką gyvenantį Ulinską, mama ruošėsi skalbti, sesuo Irena ravėjo darže, -įsiterpia J.Mikėnienė.

Junevičius, Ramygalos stribų vadas, atėjo nuo miško prie Zalagubienės ir tiesiai paklausė, kiek turi banditų. Jau anksčiau Junevičius grasindavo motinai, kad vienas kartas nemeluos, bet motina buvo drąsi moteriškė ir siųsdavo juos velniop. Šį kartą, kai į motinos neigimą atsakė, kad mes parodysim, kur jie yra, motinai pradėjo drebėti rankos. Junevičius priėjo prie krosnies ir atidengė slėptuvės angą, bet išgirdę, kad slėptuvėje užtaiso ginklą, visi stribai išbėgo į lauką. Ištempę motiną pradėjo mušti, šampalais kapoti. Liepė eiti ir pasakyti, kad jie pasiduotų. Motina rado atidarytą, slėptuvės dangtį ir pasakė, kas jai buvo liepta. Atsakymas, kad to nebus. Girdėjo, Petras kažką ruošiasi, tikrino ginklus, žvangino kulkosvaidį, o Birutė verkė. Stribai vėl šaukė motinai išeiti. Klausia, ką sakė. Nesulaikomai artėjo akivaizdi ir neišvengiama tragedija. Stribai ilgai nelaukė: įmetė į vidų granatą, raketa uždegė namo stogą, šaudė į langus. . Pasigirdus iš vidaus kulkosvaidžio serijos, stribai išsilakstė. Pribuvo rusų kareiviai. Užvirė kautynės  Motiną nuvedė į griovį už klojimo.  Petras su Birute suprato, kad išsigelbėti nuo priešų galimybės nėra, bet baltos vėliavos nekėlė, gynėsi atkakliai. Iš pradžių, šaudė iš vieno kambario, kada ugnis išsiplėtė, perėjo į kitą. Motina buvo prisinešusi vandens skalbimui. Pylė tą vandenį ant degančių langų, gynėsi nuo ugnies ir šaudė abu. Ugnis vis darėsi agresyvesnė. Staiga Birutė, nebepakęsdama dūmų ir karščio, su ginklu šoko pro langą ir po kelių žingsnių krito. Petras pro langą nešoko, įnirtingai šaudė į rugiuose užsimaskavusius rusus. Po  kurio laiko išgirdo duslų sprogimą ir Petro kulkosvaidis nutilo.

 Sužeistą Birutę atnešė prie motinos į griovį už klojimo. Stribų viršininkas Junevičius įsakė, kad ji būtų išgelbėta. Matyt, ji buvo labai reikšminga, reikalinga. Tačiau Birutė, dar nesudegus namui, mirė. Tuomet stribų vadas, Junevičius iš pykčio  pradėjo ją spardyti. Rusai su stribais stovėjo prie degančio namo. Nebandė jo gesinti, gelbėti. Stovėjo ir mėgavosi, laukė, kol namas visai sudegs. Po gaisro Petrą rado sudegusį. Liko tik krūtinė.

 Stribai, susirinkę žuvusiųjų ginklus, pasiėmė  sumuštą motiną ir mirusia nuo žaizdų  Birutę. išvažiavo į Ramygalą. Sūnus Česlovas tą pačią dieną išėjo į mišką, jam namuose nebuvo ką veikti. Jis žuvo nežinia nei kada, nei kur. Paskutinės žinios, kad išdavus „Uliui“ 1953.01.26. Vyčio apygardos  partizanų štabą su jos vadu Bronium Karbočium Šilagalio km. Panevėžio raj. žuvo vadas, Bronius Karbočius, partizanas Viktoras Mažeika, Jis tik vienas prasibrovė pro apsupties žiedus ir pranešė vado žmonai, Janinai pabarbendamas naktį į langą pasakė, kad Broniaus nebelauk.ir dingo tamsoje

Kiek žuvo rusų ir stribų kaunantis namui degant- nežinoma. Motinos Zalagubienės žodžiais, sužeisti rusai buvo atnešti prie jos klojimo į griovį.

-Kitą dieną mačiau, mėtėsi keletas kepurių, – tvirtino kaimynas A.Sakalauskas ir galvoja, kad jiems kepurės nebuvo reikalingos.

Kovos draugai rūpinosi Petro palaikais. Kitą naktį įsitikinę saugumu broliai Ambrazevičiai, Stasys ir Antanas, ryšininkas Petras Valionis ir dar keletas vyrų, atėjo pas Vincę Vičiūnienę ir prašė stipresnės paklodės. Sakė palaidos darželyje po kriauše, ties alyvų krūmu, gale sudegusio namo. Vežti kitur buvo pavojinga.

– Kada tai buvo, tiksliai neprisimenu, bet žinau, kad buvo rudenį. Aš buvau dar vaikas, mama mane atvežė prie sudegusio Zalagubienės namo parodė: „Žiūrėk, vaike, kas dedasi, kai jauno žmogaus krauju aplaistoma žemė“ .

– Alyvų krūmas žydėjo raudonai. – pasakoja tame pačiame kaime augęs Antanas Sakalauskas.

 Vėlai rudenį pražydusią alyvą prisimena Zalagubienės dukros Janina, Irena, kaimynai ir kiti amžininkai. Moterys klausė kunigo.

 Nekaltas kraujas šaukiasi teisybės, – paaiškino klebonas. Taip ir liko gulėti Petras po alyvos krūmu. Niekas vėliau nedrįso jo perlaidoti, nes jis neturėjo savųjų: nei tėvų, nei brolių, nei seserų. Vėliau trobesius nugriovė melioracijos triukšmingi traktoriai. Sulygino su žeme ir atėjo ilga paslapčių ir sopulio pilna tyla. Dabar ten lygus laukas. Iš kaimo liko tik pavadinimas. Petras pasiliko vasarojaus lauke.

Birutė buvo numesta Ramygalos stribų būstinės kieme kartu su tos pačios apylinkės partizanu Stasiu Strikuliu, kuris išvakarėse žuvo Aukštadvario kaime.

– Man tada buvo 13 metų, Stribai mane nuvedė atpažinti,- pasakoja Birutės sesuo Aldona Vainauskienė.

 – Ji gulėjo  numesta, greta Stasio Strikulio, peršauta, aprišta kaire ranka ir kruvina krūtine.

-Tik po 38 metų, kai trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus, Lietuva, Lietuva, Lietuva, kai palikę savo kasdieninius darbus šokom ieškoti paslėptų, bet niekada neužmirštų. Ieškojom po Ramygalos stribyno kiemą, jo pakraščius. Ieškojom kartu su nepažįstamais, bet tartum su broliais. Iškasinėję kiemą persikėlėm į rūsį. Po to į kitą vietą. 6 tonas anglių iškasėm ir vis ieškojom. Pagaliau visai negiliai rūsyje radom moterį, užkastą sėdinčioje padėtyje. Gydytojai nustatė, kad tai 21 metų amžiaus mergina, pašauta kaire ranka ir klubo kaulu. Tai ir buvo Birutė, – tęsia sesuo Aldona.

-Pridėk prie veido, ką laikas nupūtė, ir bus kaip gyva, ta pati kaulų proporcija, – stebisi sesuo Aldona.  – Apkabinau, priėmiau  į širdį  – pravirko.

Birutė – gausios mokytojo šeimos duktė. Tėvą Čepą areštavo 1945 m. žiemą. Liko motina su šešiais vaikais. Birutė buvo vyriausia. Pas juos rinkdavosi apylinkių partizanai. Tėvas buvo faktinis partizanų vadovas. Kai areštavo Anicetą Kiselytę, neiškentė kankinimų, pasakė, kas dedasi mūsų namuose. Tuomet sodybą apsupo stribai. Tuo metu Birutės nebuvo namuose. Stribai viską žinojo. Tuoj pat rado slėptuvę, miškinių nuotraukas. Rado vokus su Jono Rudžio ir Prano Vaičiūno iš Petriškių kaimo kautynių ir žūties aprašymus Rudviliškio kaime. Vokuose rado jų krauju aplaistytą tartum relikviją saugoma išdžiovintą žolę. Viskas buvo per daug aišku, kad čia plevena lietuvybės dvasia. 16 m. seserį Laimą , motiną areštavo ir išvežė. Iš šeimos lageryje – trys žmonės. Aldona beliko šeimos galva. Brolis 10 m., sesuo 8 m., o jauniausias brolis 5 m.

Birutė ateidavo retai, nes namus sekdavo ir dažnai lankydavosi stribai. Pasiilgdavo mūsų. Pažiūrėdavo į mus, į apleistus namus, tuščias sienas ir vėl ašarodama išeidavo. Kaip jai klostėsi gyvenimas, mes mažai žinojom. Ji nešiojosi rusišką automatą – su ripka,  priklausė tam pačiam partizanų būriui, kuris rinkdavosi pas mus. Jame buvo ir Petras Pakštys.  Žuvus draugams liko tik su Petru. Nežinia, ar jų šeimyninis ryšys buvo kurioje nors bažnyčioje naktį palaimintas kunigo, ar ne bet jiems gimė sūnus, kuriam davė Vygando vardą. Jis gimė toje pačioje gryčioje, kurioje ir didvyriškai žuvo abu tėvai –  pas Zalagubus. Zalagubienė sūnų ir priėmė. Tėvų žuties vietoje atėjo  į šį pasaulį

– Buvau atėjusi lankyti. Vėliau. sūnų prižiūrėjo geraširdė Tautkienė iš Petriškių kaimo. Tėvams žuvus, sūnus ten ir pasiliko. Užaugo kaip savas, kaip sūnus. Dirba autobusų parke, Vilniuje. Atvažiuoja jau su vaikais, klausinėja apie tėvus. Nekaltai pralietas kraujas suartina svetimus, bei gerus žmones,  padaro giminėmis,-džiaugiasi Birutės sesuo Aldona.

www.voruta.lt

Maloniai kviečiame Jus dalyvauti Laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vado, Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signataro, Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko pirmojo pavaduotojo, nuo 1953 m. – aukščiausiojo Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio ir dėl nepriklausomybės kovojančios Lietuvos pareigūno, brigados generolo ADOLFO RAMANAUSKO-VANAGO valstybinių laidotuvių ceremonijoje. Ji įvyks 2018 m. spalio 5–6 d., Vilniuje.

2018 m. spalio 5 d., penktadienis

~9.30 val. Velionio palaikų atvežimas į Vilniaus universiteto Šventųjų Jonų bažnyčios vidinį kiemą.
10.00–20.00 val. Visuomenės atsisveikinimas su velionio palaikais Vilniaus universiteto Šventųjų Jonų bažnyčioje.
18.00 val. Šventosios Mišios Vilniaus universiteto Šventųjų Jonų bažnyčioje.

2018 m. spalio 6 d., šeštadienis

10.00–12.00 val. Visuomenės atsisveikinimas su velionio palaikais Vilniaus universiteto Šventųjų Jonų bažnyčioje.
12.00 val. Karsto išnešimas iš Vilniaus universiteto Šventųjų Jonų bažnyčios. Lietuvos kariuomenės atsisveikinimo ceremonija vidiniame Šventųjų Jonų bažnyčios kieme. Po ceremonijos − gedulingos procesijos vykimas į Arkikatedrą baziliką.
13.00 val. Šventosios Mišios Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje. Mišias aukoja J. E. arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.
14.00 val. Laidotuvių procesijos vykimas į Antakalnio kapines.
15.00 val. Laidotuvės Antakalnio kapinėse.

Kvietimas lietuvių kalba
Kvietimas anglų kalba

Nuotraukų autorė – Aldona Grigaitienė

Zigmas TAMAKAUSKAS, LLKS Tarybos narys,  štabo viršininko pavaduotojas, LPKTS ir Lietuvos šaulių sąjungos narys, www.voruta.lt

Rugsėjo 30 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, vienijanti buvusius tremtinius, politinius kalinius bei Laisvės kovų dalyvius,  minint iškilaus Lietuvos partizano Aleksandro Grybino-Fausto žūties dieną, surengė išvyką – žygį Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanų takais. Su mumis, kelią rodydami važiavo ir LPKTS pirmininkas Gvidas Rutkauskas, Valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė- Bumbulienė. Pagal numatytą programą pabuvojome Griškabūdyje,  A. Grybino-Fausto žūties aplinkoje, Lukšiuose ir Šakiuose.

         Tauro apygarda viena iš pirmųjų pradėjo ginkluotą laisvės kovą prieš sovietinį okupantą. Jai priklausė ir dabar Lietuvoje daug kam gerai žinomi žmonės, sąmoningai pasirinkę sunkų, bet garbingą Laisvės kovotojų kelią, kaip antai – poetas Antanas Miškinis – Kaukas, solistas Antanas Kučingis – Kalvaitis, pirmasis Birutės rinktinės vadas  Juozas Lukša – Daumantas ir kt.

      Tauro apygarda įkurta vienijantis paskiriems Suvalkijoje veikusiems ginkluotiems partizanų būriams kunigo Antano Yliaus iniciatyva 1945 metų rugpjūčio mėn. 15 dieną Marijampolės apskrities Skardupių klebonijoje vykusiame partizanų grupių atstovų pasitarime.  Pirmasis apygardos vadas buvo Leonas Taunys-Kovas. Tais pačiais metais pradėtas leisti ir laikraštis „Laisvės žvalgas“.

     Tauriečiai į savo kovos metraštį  yra įsirašę  Šilavoto (Marijampolės apskr.),  Miroslavo (Alytaus apskr.) , Rudaminos (Lazdijų apskr.) mūšių pergales, Būdninkų, Degimų, o ypač  jau plačiai žinomas Kalniškės kautynes, kur apsuptiems   partizanams, vadovaujant leitenantui Jonui Neifaltui-Lakūnui, teko kovoti prieš žymiai skaitlingesnį ir geriau ginkluotą priešą.   Jose žuvo didelę narsą parodžiusi vado žmona Albina Neifaltienė – Pušelė.

     Tauro apygarda pasižymėjo savo karine drausme ir tvarka. Apygardos vadas Zigmas Drunga-Mykolas-Jonas 1946 m. balandžio pradžioje įsteigė partizanų pasižymėjimo žymenis – juosteles, žymėjusias kovotojo narsumą bei uolumą. Jį pakeitęs Antanas Baltūsis- Žvejys išplėtė apygardos ryšius su kitomis apygardomis,  aktyviai kovojo su vadinamų kolchozų steigimu, su girtavimu. Jis akcentavo, kad Laisvės kovotojai yra karinė organizacija, Lietuvos kariai, kurie privalo dėvėti Lietuvos kariuomenės uniformą, patvirtino partizanų drausmės nuostatus, patikslino Tauro apygardos ribas, Kazlų Rūdos miškuose organizavo partizanų mokymo kursus, siekė, kad būtų sudaryta Vyriausioji partizanų vadovybė, nurodė rinkti ir saugoti partizanų kūrybą, įsakė registruoti okupantų nusikaltimus Lietuvos gyventojams, išsaugoti archyvą. Rūpinosi ryšio palaikymu su užsienio lietuviais – 1947 metais organizavo du žygius į Vakarus: pirmąjį Juozo Lukšos bei  Jurgio Krikščiūno, antrąjį – Juozo Lukšos ir Kazimiero Pyplio. Prisimintina, kad Juozas Lukša ir Kazimieras Pyplys, jausdami pareigą Tėvynei,  atlikę užduotį, grįžo į Lietuvą toliau kovoti su sovietiniu okupantu. Kazimieras Pyplys-Mažytis žuvo 1949 m. rugsėjo 23 dieną Alytaus apskrities Kalesnykų miške, o Juozas Lukša-Daumantas žuvo 1951 metų rugsėjo 4 dieną čekistų užverbuoto  bendramokslio J. Kukausko iškviestas į susitikimą prie Pažėrų kaimo Veiverių valsčiuje. Jiems abiem, praturtinusiems Lietuvos istorijos garbingus puslapius, suteikti Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardai.

      Partizano Kazimiero Pyplio vardas yra susijęs ir su garsiomis  Marijampolės Užgavėnių vaišėmis – „blynų baliu“, kurio metu buvo sunaikintas būrys čekistinių pareigūnų.

   Tauro apygarda priešinosi ir rusų kolonistų skverbimuisi į Lietuvą, į jos kaimus.  Apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys ne kartą perspėjo atvykusius kolchozo organizuoti  į Vilkaviškio apskrities Opšrūtų kaimą kolonistus, kad jie grįžtų į savo šalį. Jie tapę NKVD agentais, nepakluso, terorizavo vietos  gyventojus lietuvius, apsiginklavo, paversdami savo buveinę  tvirtove. Partizanai nutarė juos jėga išvyti. 1947 m. iš lapkričio 15 į 16 naktį įvyko kautynės tarp Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanų, vadovaujamų V. Štrimo-Šturmo ir ginkluotų kolonistų. Mūšį partizanai laimėjo – likę gyvi kolonistai persikraustė į Vilkaviškį, o iš ten išvyko į Rusiją.  Panašūs partizanų žygiai  stabdė mūsų krašto, ypač kaimo  rusifikavimo procesą.

    Antano Baltūsio darbą tęsė Aleksandras Grybinas-Faustas. Jis aktyviai dalyvavo ir kuriant Žalgirio rinktinę, kurią sudarė Trispalvės vėliavos, Šturmo, Vasario 16-osios bei Dariaus ir Girėno tėvonijos. Aleksandras pradėjo partizanauti 1945 metų pabaigoje Kazlų Rūdos miške. Netrukus partizanų gretose Aleksandras Grybinas įgijo didelį autoritetą ir pasitikėjimą. Po pusmečio jis buvo paskirtas Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vado Jurgio Ilgūno-Šarūno adjutantu, Žvalgybos skyriaus viršininku, o 1948 m. rugpjūčio mėn. žuvus Tauro apygardos vadui Jonui Aleščikui-Rymantui, buvo paskirtas Tauro apygardos vadu. Jo žodis lėmė  paskiriant Pietų Lietuvos srities vadu   Dainavos apygardos vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą.

        Siekiant suderinti partizanų veiksmus ir aptarti vieningos partizaninio karo vadovybės sudarymą vis sunkėjant kovos sąlygoms,  Aleksandras Grybinas-Faustas ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas 1948 metų vėlų rudenį iškeliavo į Žemaitiją. Ši kelionė gana ilgai užtruko. 1949 metų pradžioje pavyko susisiekti   su BDPS Prezidiumo pirmininku Jonu Žemaičiu –Vytautu. 1949 metų vasario 10-20 d., Aleksandras, kaip Tauro apygardos atstovas  dalyvavo     Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis. Jonas Žemaitis buvo išrinktas LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininku, priimta vasario 16 dieną garsioji politinė Deklaracija. Ją pasirašė  ir Tauro apygardos vadas A. Grybinas-Faustas. Deklaracijoje tarp kitų punktų,  skelbiama, kad LLKS Taryba okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai, o suvereni Lietuvos valdžia priklauso tautai. LLKS Taryba įsipareigojo ne tik vadovauti išlaisvinimo kovai, bet ir atgavus nepriklausomybę iki laisvų demokratinių Seimo rinkimų suformuoti laikinus valdymo organus – Tautos tarybą ir Laikinąją vyriausybę.

        Grįžęs iš partizanų vadų suvažiavimo A. Grybinas  Tauro apygardoje atliko kai kurias struktūrines reformas: dėl sumažėjusio partizanų skaičiaus išformavo Kęstučio ir Birutės rinktines, palikdamas Žalgirio, Vytauto ir Geležinio Vilko rinktines.

        1949 metų rugsėjo 28 dieną Aleksandras Grybinas-Faustas, grįždamas iš Šakių apskrities Šunkarių miško palaukėje pateko į pasalą. Per susišaudymą  sunkiai sužeistas narsusis Tauro apygardos vadas sugebėjo pasitraukti į netoliese esantį savo bunkerį – naktį sunaikinęs turėtus svarbius dokumentus ir nesulaukęs pagalbos, kad nepatektų gyvas į priešo rankas, tęsėjo partizaninę priesaiką, pasirinkdamas savarankišką mirtį.

       Faustas  paskutiniame įsakyme  savo kovos broliams, skirtame  Tauro apygardos įkūrimo ketverių metų sukakčiai paminėti rašė: Tauro apygardos vyrai paaukojo savo jaunas gyvybes tam, kad įrodytų pasauliui, jog lietuvis geriau mirs, bet nevergaus, kad laisvės kovų kelias yra šventas jų tikslas dėl laisvo, garbingo Lietuvos ir visos žmonijos gyvenimo… Tačiau, nors ir kaulai trūnytų po velėna, atminimas tarp žmonių nežus tų, kurie savo gyvenimu nugalėjo mirtį, o pasiryžimas ir tesėjimas, taip ilgai užsitęsusios kovos, jau šiandien tave padaro Tautos Didvyriu.

        Partizanų kapitonui Aleksandrui Grybinui-Faustui po mirties,  išaušus Lietuvos atgimimo aušrai, suteiktas pulkininko laipsnis, apdovanotas Vyčio kryžiaus 2 laipsnio ordinu.

          Partizaniniam judėjimui daug pakenkė J. Markulio –Erelio  niekšinga išdavystė. Suimtas, į išdavystės liūną įklimpo ir paskutinis Tauro apygardos vadas Juozas Jankauskas-Demonas, padėjęs priešui naikinti ginkluotą pasipriešinimą. Tačiau čia pat prisimintini rašytojo Juozo Grušo žodžiai – išdavikais naudojamasi, o kai jie jau nereikalingi – sunaikinami. Lygiai tas pats nutiko ir J. Jankauskui. Jį 1955 metais  čekistai  sušaudė.  1957 metais rudenį apsuptas prie Gelgaudiškio savo namuose nusišovė paskutinis Tauro apygardos partizanas J. Balčius-Plutonas.

     Važiuojant Nemuno kairiojo kranto keliu sulėtintu greičiu pravažiavome senąją gotikinę Zapyškio Šventojo Jono Krikštytojo bažnyčią. Prisiminėme, kad ši bažnyčia yra susijusi ir su dr. Vinco Kudirkos vienu gyvenimo tarpsniu. Palikęs Seinų kunigų seminariją   dėl neturėjimo pašaukimo būti kunigu – V. Kudirka atvyko į Zapyškį. Čia jį globojo skatindamas siekti tolimesnio pasaulietinio mokslo vietos klebonas kunigas J. Kolyta. Šiose  apylinkėse aktyviai veikė 1863 metų sukilėliai, buvo platinama draudžiama lietuviška spauda. Vienas to  sukilimo dalyvių, kilęs iš Zapyškio,  buvo aušrininkas, „Varpo“ bendradarbis, poetas ir vertėjas Andrius Vištelis – Višteliauskas, pasirašydavęs Lietuvio slapyvardžiu. Jis kūrė ir sukilėliams dainas, propagavo tėvynės meilę, Lietuvos gamtos grožį, aukštino ir ragino branginti  lietuvišką žodį, lietuvių kalbą.

       Pirmoji mūsų kelionės stotelė – Griškabūdžio bažnyčia. Joje LPKTS vadovybė buvo užsakiusi šv. Mišias už mirusius ir gyvus tremtinius, už žuvusį Lietuvos partizaną Aleksandrą Grybiną – Faustą bei už  kitus žuvusius Lietuvos laisvės kovotojus.

      Griškabūdžio medinė aštunkampė klasicistinio stiliaus Kristaus Atsimainymo bažnyčia suprojektuota architekto karmelito Juozapo Vališausko,  pastatyta 1796 metais.  Tai vienintelė tokio architektūrinio plano išlikusi bažnyčia Lietuvoje. Bažnyčioje klebonavęs poeto Prano Vaičaičio brolis 1933 metais pagal inžinieriaus Antano Bistricko projektą pastatydino gelžbetoninę varpinę, kuri savo materialine išvaizda yra priešybė greta stovinčiai grakščiai medinei bažnyčiai. Šventoriuje prie tos pačios varpinės palaidotas ir pats kunigas Juozas Vaičaitis. Pažymėtina, kad Antanas Bistrickas suprojektavo ir Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčią.  Iš Griškabūdžio valsčiaus yra kilęs istorikas kunigas Jonas Totoraitis – Marijampolės marijonų gimnazijos steigėjas, Lietuvos universiteto dėstytojas, pirmasis lietuvis,  apgynęs disertaciją istorijos tematika, rašęs istorijos vadovėlius, 1905 metų Didžiojo Vilniaus Seimo bei 1917 metų Lietuvių konferencijos dalyvis. Šiam iškiliam Lietuvos sūnui atminti bažnyčios šventoriuje yra pastatytas tautodailininko Vido Cikanos sukurtas kuklus paminklas. Priešais bažnyčią , kitoje kelio pusėje esančioje aikštėje 2012 metais buvo atidengtas skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurtas paminklas lietuvių kalbos normintojui Jonui Jablonskiui.

       Griškabūdyje yra gimęs lietuvių pasipriešinimo sovietiniam okupantui dalyvis Simas Kudirka. Jis  1970 metais per JAV ir sovietų žvejybos organizacijų vadovų susitikimą, vykusį JAV teritoriniuose vandenyse, peršoko į JAV krantų apsaugos laivą, paskui prievarta grąžintas į sovietinį laivą, nuteistas 10 metų kalėti.  Po trejų metų kalinimo jo motinai – JAV pilietei pasisekė sūnų išvaduoti, su šeima išvyko į JAV, aktyviai dalyvavo lietuvių organizacijų veikloje, demaskuodamas sovietinį okupantą. 2000 metais grįžo į Lietuvą, apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Griškabūdyje gimė ir Panevėžio  vyskupas Juozas Preikšas. Miestelio kapinėse yra palaidotas, praėjęs sovietinių lagerių košmarą, žinomas žurnalistas, publicistas, filosofas, vertėjas ir rašytojas Valentinas Gustainis.

          Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčios vidus pasižymi savo puošnumu, mirgančių rombų raižiniais, dekoruotomis durimis. Į akis krito virš durų prasmingai nuteikiantis užrašas, išdrįstas lotyniškomis raidėmis   parašyti dar spaudos draudimo laikais: Namai mano – namai maldos. Bažnyčios prieangį puošia keturių evangelistų –  Jono, Luko, Morkaus ir Mato vaizdiniai su savo liturginiais simboliais. Šonuose – Mozės ir jo brolio Aarono – pirmojo izraelitų vyriausiojo kunigo, pasižymėjusio didele iškalba, paveikslai.

          Bažnyčios šventoriuje susitikome su čia atvykusiais iš kitų Lietuvos vietų   buvusių tremtinių, Laisvės kovotojų ir Šaulių sąjungos atstovais.

          Šventas Mišias aukojo savo visuomenine veikla bei gražiu balsu pasižymintis kunigas Vytautas Mazirskas. Savo pamoksle jis pažymėjo šios dienos liturginę evangelinę prasmę, vykusiame  partizaniniame kare su sovietais žuvusius Laisvės kovotojus, mirusius tremtinius, palinkėjo gyviems išlikusiems tremtiniams, buvusiems partizanams ir kitiems Lietuvos gynėjams kuo geriausios sveikatos, Dievo laiminamų gražių gyvenimo dienų.

       Po Mišių bendra atvykusių eisena su savo vėliavomis pasuko link buvusios 1945 – 1950 metais  NKVD, MVD-MGB ir stribų būstinės pastato teritorijos, kurioje yra pastatytas koplytstulpis ir įrengtas Tauro apygardos Žalgirio rinktinės žuvusiems Laisvės kovotojams atminimo paminklinis ansamblis. Paminkle įrašyti žodžiai: … Sudaužęs pančius drąsiasparnių pulkas Tėvynės laisvės žygį iki galo tęs. Čia sugiedojome  Lietuvos himną, padėjome gėles, uždegėme Atminties žvakes. Raiškingas kalbas pasakė Kudirkos Naumiesčio šaulys Jonas Matijošaitis ir aktyvus Gelgaudiškio LPKTS narys Antanas Bajarčius. Sąjungos pirminkinkas Gvidas Rutkauskas, pažymėjęs kai kuriuos savo šeimos gyvenimo epizodus ir  šios vietos reikšmingumą, įteikė kalbėjusiems atminimo dovanėles. Tačiau gaila, kad šia  memorialine vieta mažai rūpinasi  vietos seniūnija: atvažiavus, ją dažnai randame apleistą, apaugusią piktžolėmis,  mėtosi seniau padėtų gėlių stagarai, vazonėliai, paminklinių užrašų pavardės beveik jau neįskaitomos… Į šio memorialo priežiūrą galėtų įsijungti ir vietos gimnazijos mokiniai, kuriems būtų ne knyginio, o gyvojo patriotinio  ugdymo pamoka.

      Toliau pabuvojome prie jau mūsų minėto 1949 metų Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Deklaracijos signataro Aleksandro Grybino- Fausto buvusio bunkerio bei jo žūties vietos. Ją surasti mums padėjo rekonstruota uniforma apsirengę „partizanai“. Apžiūrėjus  partizaninių kovų vietų  rekonstruktoriaus  Ramūno Skvirecko iniciatyva  atkurtą bunkerį, jo tamsą, požeminę drėgmę,  pamatėme kokiomis pasibaisėtinomis sąlygomis partizanams  teko gyventi. Jiems dažnai stigdavo net gryno oro, vandens, maisto, paprasčiausių higieninių sąlygų.  Dar kartą pajutome Lietuvos partizanų auką, jų pasiaukojamą kovą dėl Lietuvos laisvės. Gal kam  pasidarė ir gėda dėl šių dienų „išlepimo“ ar  beprasmio nuolatinio  niurnėjimo. Prie čia pastatyto akmeninio paminklo kalbėjęs istorikas Ramūnas Skvireckas išsamiai papasakojo apie Tauro apygardos vado Aleksandro Grybino-Fausto gyvenimą, jo sąmoningą pasirinkimą stoti į partizanų gretas, apibūdino partizaninės kovos prasmę. Jo kolega, pritariant savo lūpinei armonikai, padainavo patriotines dainas. Paminkle įrašyti  žodžiai:  Jūs žengėt į kovą nebijant mirties, kad pančiai nuo rankų nukristų, kad viltys sulaukti gražios ateities kiekvieno širdyje nušvistų… Paminklas ir  jo aplinka lyg tikrai nušvito mūsų bendražygių padėtų rudeninių gėlių, žvakių ir pasakytų  nuoširdžių žodžių šviesa.

        Partizano Aleksandro Grybino- Fausto gimimo vietoje –  Lukšiuose susitikome su vietos garsiu seniūnu, tautodailininku, Zyplių dvaro atkūrimo iniciatoriumi, parodų rengėju, mecenatu, Kultūros ministerijos premijos laureatu, LDK Gedimino ordino medalio kavalieriumi, meistrų meistru Vidu Cikana, kurio patriotinio turinio  kūriniai puošia daugelį Lietuvos vietų, jo kūryba gėrisi ir užsienis. Prie jo sukurtos „Tremties atminimo koplyčios“ ir greta esančių jo sukurtų partizaninio karo ženklų žuvusiems kovotojams pagerbti, pagiedojome Maironio – Naujalio giesmę „Lietuva brangi“, padėjome gėlių, su įdomumu paklausėme paties Vido Cikanos žodžių.  Prisiminėme, kad Lukšiai jau nuo seno garsėjo ir savo švietėjiška veikla. Ji tarsi atsispindi ir miestelio herbe, kuriame pavaizduotas angeliukas nešantis palmės šakelę – švietėjišką veiklą.  Čia kunigas J. Skinkis 1906 m. įsteigė „Žiburio“ draugijos skyrių, biblioteką- skaityklą. Buvo įsteigti „Šviesos“, vėliau – „Žagrės“ draugijų skyriai. Lukšiuose kunigavo mūsų didaktinės literatūros pradininkas  rašytojas Antanas Tatarė, įsteigdamas čia parapijinę mokyklą. Šiose apylinkėse aktyviai veikė ir lietuviškos spaudos platintojas – knygnešys  P. Kriaučiūnas ir kt. Netoliese esančiame Zyplių dvare 1919-1921 buvo įsikūrusi lenkų išvaryta iš Seinų lietuvišką dvasią turėjusi kunigų seminarija. Iš Seinų taip pat buvo priverstas išvykti  ir lietuvis vyskupas Antanas Karosas.

            Šakių J. Lingio parke gardžiavomės paruošta kareiviška koše, pabendravome su buvusiais tremtiniais, partizanais, susitikome  su „Misija Sibiras“ dalyviais, klausėme jų ekspedicijoje patirtų įspūdžių. Čia pabendravome ir su kandidate į LR Seimą Irena Haase. Šiandien p. Ireną jau sveikiname garbingai laimėjusią rinkiminę dvikovą ir tapusią Lietuvos Respublikos Seimo nare, linkėdami jai prasmingo skrydžio, gana liberalioje aplinkoje  patriotinės dvasios išsaugojimo,   prakilnaus darbo Lietuvos labui.

           Gaila, kad nebuvo laiko pabūti prie Šakių istorinio  vandentiekio bokšto – ant jo 1952 metais, pažymėdami Vasario 16-ją, miesto gimnazijos patriotiškai nusiteikę drąsūs moksleiviai iškėlė lietuvišką Trispalvę. Už vadinamą „antitarybinę veiklą“ septyni vaikinai ir keturios mergaitės  buvo nuteisti ilgiems metams kalėjimo, trys ištremti į Sibirą, trys pašalinti iš gimnazijos. Tačiau   mūsų širdžių sušildytos Trispalvės ir Tikėjimo dvasios  jėga nugalėjo sovietinius tankus, sutraukė sovietinės okupacijos grandines.

      Šį rašinį užbaigsime Tauro apygardos partizanų himno žodžiais:

Kovot prisiekėme tėvynei,

  mūs priesaika ir liks šventa,

  krauju įrašėme ant žemės, –

                                                    per amžius būsi tu laisva.

Lietuvos partizanai. priekyje dešinėje – Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys, www.voruta.lt

Jūs vardus amžinai mes minėsim!

Tik vieną žodį  Lietuva

Jie priešui mirdami kartojo,

Tik vieną žodį: bus laisva

Tėvynė Lietuva!

( Iš partizanų dainos ,,Ne gėlės raudonai pražydo”)

Partizanų priešinimasis sovietų valdžiai

1944 metų vasarą Sovietų Sąjunga vėl okupavo Lietuvą. Tauta išblaškyta. Vieni žmonės,  pabūgę sovietų žiaurumų, pasitraukė į Vakarus. Daug Lietuvos vyrų nusprendė okupantams priešintis ginklu. Jie tapo partizanais. Palikę namus ir apsiginklavę, patraukė į partizanus.  Palikę namus ir apsiginklavę, patraukė į miškus. Ten buvo įrengtos slėptuvės, sudaryti partizanų būriai. Jiems vadovavo išsimokslinę žmonės: buvę karininkai, mokytojai. Svarbiausias partizanų tikslas – neleisti Lietuvoje įsigalėti sovietų valdžiai ir iškovoti šalies nepriklausomybę. Tikėta, kad Lietuvai padės Anglija ir Jungtinės Amerikos Valstijos.

Sovietų Sąjunga prieš partizanus metė visas savo pajėgas. Su jais kovojo tūkstančiai gerai ginkluotų ir apmokytų sovietinio saugumo (NKVD) karių, talkino ir vietiniai išdavikai – stribai. Sovietų valdžia naikino partizanų rėmėjus, žudė ir trėmė į Sibirą ūkininkus, atėmė iš jų turtą, stengėsi į partizanų būrius įterpti savų žmonių – išdavikų. Žiaurumu pavyko valdžiai palaužti net dalį suimtų partizanų –  jie išduodavo draugų slėptuves. Savo pažadus pamiršo ir anglai su amerikiečiais.

Dėl to partizanai pralaimėjo. Vienas po kito žuvo jų vadai: generolas Jonas Žemaitis – Vytautas, Juozas Lukša Daumantas, Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Ginkluotas partizanų priešinimasis buvo nuslopintas. Lietuvoje vėl įsigalėjo sovietų valdžia. Laisvės viltis liko amžių amžiais lietuvių širdyse.

Pasvalio krašto partizanai

Biržų apskrityje (jai priklausė ir Pasvalys) nuo pat pirmųjų sovietinės reokupacijos dienų buvo organizuojami partizanų būriai, kurių tikslas buvo pasipriešinti stojimui į sovietinę kariuomenę, trėmimams į Sibirą, o svarbiausia, net paaukojant savo gyvybes, apginti Lietuvos nepriklausomybę. 1947 m. čia buvo įkurta Dariaus ir Girėno apygarda, kurioje kovojo ir Pasvalio krašto partizanai. Ši apygarda gyvavo neilgai.  Joje veikę partizanai prisijungė prie LLKS Algimanto (vėliau Vyčio) apygardos Pilėnų tėvonijos teisėmis. Dauguma Pasvalio krašto vyrų būrėsi šios apygardos Žaliojoje rinktinėje, kuri veikė Žaliosios girios aplinkoje.

Paminklas Leliškių žuvusiems partizanams 1945 m. vasario 21 d. atminti

Priešindamiesi sovietų valdžiai, Pasvalio krašto partizanai žuvo pavieniui, mažomis grupelėmis, išduoti, susekti, netekę galimybės pasislėpti.

Pasvalio krašte žymesni partizanų vadai buvo kapitonas Petras Paltarokas (Joniškėlio partizanai),  broliai Povilas ir Jonas Žiliai (Daujėnai), leitenantas Kazimieras Pažemeckas (Saločiai), Petras Tamošiūnas (Krikliniai), Jonas Alenčikas (Pasvalio valsčius).

Žymesni partizanai, kilę iš Pasvalio krašto

Kilęs iš Pervalkų, literatas, žurnalistas, kritikas Bronius Krivickas – Vilnius. Pradėjęs mokytojauti Biržų gimnazijoje, pasekė brolių pėdomis – pasirinko garbingą partizaninės kovos kelią. Bunkeryje nenustojo rašyti, redagavo pogrindžio leidinius. Silpnėjant partizaninei kovai, Bronius Krivickas skiriamas Rytų  Lietuvos srities štabo Visuomeninės dalies viršininku. Už jo galvą NKVD siūlė 5 tūkstančių rublių premiją. Bronius Krivickas žuvo rudenį, išdavus bunkerį Raguvos miške.

Iš Pasvalio kilęs Vladas Juozokas  – Petraitis kovojo gen. Povilo Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje. Baigiantis karui išvyko į Vokietiją – desantų mokyklą. Grįžęs  į Lietuvą tapo Žaliosios rinktinės partizanų vadu. Vladas Juozokas sutelkė vyrus į Kęstučio partizanų būrį. Žuvo 1945 m. vasarį Ažagų kaimo (Panevėžio r.) laukuose: pateko į pasalą ir sunkiai sužeistas nusišovė.

Partizanų vadas Jonas Misiūnas – Žaliasis Velnias, kilęs iš Pušaloto krašto.  1944 m. įstojo į Generolo Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę, tačiau netrukus išėjo partizanauti  Trakų apskrityje. Vadovavo Didžiosios kovos rinktinei, vėliau tapusiai apygardai.  Jonas Misiūnas buvo partizaninės žvalgybos specialistas, tačiau pats neišvengė priešo spąstų.  1946 m. buvo suimtas, kuomet atvyko į NKVD provokatorių surengtą ,,pasitarimą‘‘ Vilniuje. Jono Misiūno tolesnis likimas nėra žinomas. Manoma, kad po žiaurių kankinimų mirė Maskvos kalėjime.

Žurnalistas, rezistentas – intelektualas Julijonas Būtėnas – Stėvė  gimė Dovydų kaime. Svarbiausias rūpestis jam – ne kova ginklu, o rezistencinės nuotaikos palaikymas spauda, atsiminimais, leidiniais.

Paminklas Žaliosios girios partizanams

Karo metais gyveno ir dirbo tarp Lietuvos ir Berlyno, dalyvavo kuriant Lietuvos aktyvistų frontą, leido pogrindžio spaudą. Baigė žvalgybos kursus Vokietijoje ir 1951 m. pavasarį nusileido parašiutu Kazlų Rūdos miškuose. Kovoti ilgai neteko – po mėnesio apsuptas NKVD kareivių Julijonas Būtėnas bunkeryje žuvo.

Aktyvus partizanų pasipriešinimas

Pasvalio kraštas neturėjo tokių galimybių kovai kaip Pietų Lietuva, tačiau keletas didesnių mūšių vyko ir mūsų apylinkėse arba arti jų.

Girelės miškas, Grūžmiškas (Joniškėlio apylinkės). Kautynėse dalyvavo Pasvalio krašto partizanas – poetas Bronius Krivickas, Ažagų – Eimuškio mūšis – Pušaloto apylinkės, kautynės Uniūnų kaime (dabartinis Pakruojo r.), Leliškių mūšis (Krinčino apylinkės), Telžių mūšis (Saločių apylinkės).

Pokalbis su Salomėja  apie Leliškių kaimo ir jo apylinkių laisvės kovotojus

Birželio 17 d. sekmadienį po Šv. Mišių įvyko prasmingas pokalbis Pasvalio Šv. Jono parapijos bažnyčios šventoriuje – pavėsinėje su nuoširdžia ir aktyvia Gyvojo Rožinio maldininke, LKMS Pasvalio katalikių moterų skyriaus nare Salomėja Karoblyte. Pasidalinome Gerąja Naujiena apie Palaimintojo Teofiliaus Matulionio metinę iškilmę Kaišiadoryse bei kad jo gyvenimas ir kančia labai artima Lietuvos partizanų pasiaukojimui ir žygdarbiams. Paprašiau Salomėjos pasidalinti prisiminimais apie Leliškių mūšį. Salomėja noriai pasidalijo prisiminimais apie pokario gyvenimą ir tragiškus įvykius Leliškių kaime bei jo apylinkėse.

1944 m.vasarą, kada sovietai pradėjo antrą okupaciją,  Salomėjai buvo trylika metų.  Tai buvo baisus laikotarpis, kai buvo sušaudomi kaimo jaunuoliai, deginami trobesiai, tremiama į Sibirą – nes  priešinosi sovietų okupacijai – nenorėjo tarnauti sovietų kariuomenėje.

Salomėja prisiminė, kada 1945- ųjų metų Šv. Kalėdų – antrąją dieną –  Stepono Kankinio dieną (gruodžio 25 d.) kaime   savo namuose buvo sušaudyti trys jaunuoliai: Vadlygos Juozelis, Kripaičių Antanas, Kripaičių Bronius,   nes jie mylėjo laisvę, savo gimtinę ir nenorėjo tarnauti sovietinei valdžiai.  Jos mama Kazimiera Karoblienė  žuvusius jaunuolius pavadino sovietinio laikotarpio  kankiniais, kurie gulėjo be gyvybės ženklų kraujo klane.

Salomėja pasakojo, kad šis įvykis dar daugiau suteikė kaimo vyrams neapykantos okupantams ir uždegė širdyse nenumaldomą ryžtą kovoti už savo Gimtinės laisvę. Ji tęsė savo pasakojimą, kad  jau  1944 m. rudenį apylinkių jaunimas pradėjo ginkluotis bei sukūrė partizanų būrį, kuriam vadovavo Vytautas Šatas.  Beveik visi juosėjo plačius diržus. Prie jų kabojo šovininės ir šovinių atsarginiai krepšiai, granatos ir pistoletai. Pagrindiniai ginklai buvo vienodi  – automatiniai šautuvai. Dauguma ginklų buvo surinkti iš fronto. Turėjo vieną kulkosvaidį. Jį valdė būrio vadas Vytautas Šatas. Būrys vadinosi ,,Laisvė’’.

Pasvalio jaunieji kraštotyrininkai keliauja Pasvalio krašto partizanų takais. Prie Žadeikių bunkerio – Žadeikių miške

Kaip prisimena Salomėja iš tėvų ir vietinių gyventojų pasakojimų, kad iš pradžių partizanų būrys buvo apsistojęs Varžų kaime pas ūkininkus (Pasvalio r.) Būrys išaugo iki šimto partizanų. Vėliau būrys išvyko  link Pabiržės  ir apsistojo  ūkininko – amerikono Jono Samoškos sodyboje. Tuo metu buvo vasario pabaiga, spaudė šaltukas. Pabiržės apylinkėse zujo stribai, kartais užsukdavo ir į ūkininko Jono Samoškos sodybą. Partizanų žvalgai pastebėjo, kad kaimo keliu atvažiuoja pora rogių ginkluotų vyrų.  Stribai  pasuko į šią sodybą. Prasidėjo susišaudymas. Stribai pamatę, kad partizanų yra žymiai daugiau, nešė kudašių. Tačiau jie buvo nukauti, nors žuvo ir keturi laisvės gynėjai.

 Partizanų būrys artėjo prie Leliškių kaimo. Sovietų kariai ir vietiniai stribai supo partizanus. Prasidėjo kautynės. Jos  tęsėsi iki vakaro.  Pasakojama, kad partizanams pavyko prasiveržti iš apsupties ir pasitraukti į Guodžių mišką. Aplinkinių kaimų žmonės nemiegojo: vieni meldėsi, kalbėjo rožančių, kiti verkė ir buvo nežinioje. Dauguma partizanų traukėsi Smetonos laikais iškastu  melioracijos grioviu. Leliškių kautynėse žuvo 25 šių apylinkių jauni žmonės. Tai daugiausia iš vargingų  ir mažažemių šeimų.  Vietiniai gyventojai tą melioracijos griovį praminė ,,mirties grioviu”.

Prie to griovio žuvusių partizanų artimųjų rūpesčiu 2001 m. pastatytas paminklas žuvusiems 1945 m. vasario 21 d. partizanams atminti. Ant paminklo surašyti vardai ir pavardės:

Jonas Adomavičius

Bronius Antanavičius

Juozas Aukštikalnis

Jonas Baltrėnas

Jonas Gesevičius

Juozas Gisionis

Jonas Indriliūnas

Mamertas Indriliūnas

Jonas Karčiulis

Jonas Marazas

Bronius Mažeika

Juozas Poška

Povilas Rekašius

Kazimieras Rožėnas

Jonas Simonavičius

Boleslovas Sribikė

Povilas Tarvydas

Vincas Urbonas

Balis Valavičius

Petras Valinskas

Juozas Žitkevičius

Povilas Žitkevičius

Stasys Tarvydas

Algis Vaičiulionis

Povilas Taučkėla

Salomėja susirgo sunkia plaučių liga

Kai vyko šio kaimo mūšis, Salomėja sirgo sunkia plaučių liga. Tuo metu buvo vasario mėnuo –  polydis. Tėvelis buvo išvykęs į Pasvalį su prievolėmis.  Namuose atsitiko bėda, iš tvarto pabėgo veršiukas. Salomėja buvo pirmoji tėvų pagalbininkė. Ji bėgiojo po kiemą  ir stengėsi pagauti veršiuką. Sušlapo kojas ir vakare pakilo temperatūra.

Tėvai iš Pasvalio pakvietė gydytoją. Gydytojas apžiūrėjęs Salomėją, pasakė kad liga nepagydoma nes nėra tokių vaistų.  Tėvai labai išsigando ir susirūpino  Salomėjos sveikata.   Nuskubėjo į Pasvalį   pas sunkiai sergantį stebukladarį  – Henriką Krasauską. Šis žmogus, nors buvo prikaustytas prie invalido vežimėlio, bet buvo išprusęs, mokėjo daug užsienio kalbų, domėjosi medicina bei  susirašinėjo su įžymiais žmonėmis iš viso pasaulio, net ir su gydytojais. Henrikas savo gera širdimi ir vaistais išgelbėjo ne vieną pasvalietį ar šio krašto žmogų iš mirties spąstų. Stebukladario vaistai padėjo ir Salomėjai nugalėti ligą bei atsistoti ant kojų, išgyventi sovietinės santvarkos okupacijos laikmetį, pakelti ant savo pečių  su Dievo pagalba visas nelaimes ir džiaugtis  Lietuvos Laisve ir Nepriklausomybe.

Partizanų kovos atmintis  saugoma žmonių širdyse ir darbuose

Partizanų kovos, jų pasiaukojimas dėl savo Tėvynės Lietuvos yra saugomas mūsų krašto žmonių širdyse ir darbuose.

Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, pasvaliečiai įamžino laisvės kovotojų – partizanų atminimą. Pasvalyje, šio krašto miesteliuose, kaimų palaukėse.  Žuvusių artimųjų bei  vietinių gyventojų rūpesčių pastatyti paminklai (kryžiai, paminklinės lentos), įamžinti kovotojų vardai ir pavardės.  Čia valstybinių švenčių metu vyksta minėjimai, papuošiama rūtų vainikais, gėlėmis, uždegamos žvakutės, sukalbama malda. Skamba tautinės patriotinės dainos bei Lietuvos valstybės himnas.

Jaunieji kraštotyrininkai iš Pasvalio, Kupiškio ir Noriūnų ( Kupiškio r.) kartu su mokytojomis prie partizanų paminklo, netoli Medinių kaimo. Asmeninio autorės archyvo nuotr.

Pasvalio šaulių kuopos (vad. Algis Kalvėnas) iniciatyva atkurta keletas partizanų bunkerių  – Žadeikių miške, Žaliojoje girioje – Druciškių kaime, Žaliojoje girioje – Margių kaime.

Yra organizuojami renginiai  partizanams atminti: seminarai, susitikimai, parodos bei dvasinės kraštotyrinės konferencijos, lankomos atminties  vietos, dalyvaujama rašinių, piešinių, dainų konkursuose.

LKMS Pasvalio katalikės moterys birželio 27 d. jau septynioliktą kartą  organizuos dvasinę – kraštotyrinę konferenciją ant ratų. Šiais metais ji bus skirta Trakų Švč. Mergelės Marijos Trakų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo 300 – ųjų metų jubiliejui, Lietuvos valstybės atkūrimo 100 – čiu ir Lietuvos partizanų vadui Adolfui Ramanauskui ir Pasvalio krašto partizanams.

Didžiosios kovos apygardos vadas (1944-1947) Jonas Misiūnas-Žalias Velnias. Nuotrauka iš partizanai.org

Jovita LESIENĖ, LGGRTC GRTD vyriausioji specialistė, www.voruta.lt

Pagerbdami žuvusiuosius partizanus, pateikiame istorinę archyvinę medžiagą apie Didžiosios Kovos apygardos Trakų aps. Semeliškių valsčiuje kovojusius ir 1944-1946 m. tragiškai žuvusius partizanus.

Trakų apskrities (aps.) Semeliškių valsčiuje (vls.) Prūsiškių, Noškūnų, Peliūnų ir kitų kaimų apylinkėse 1944 m. vasarą vyrai būrėsi į ginkluotus būrius.

Pavieniams partizanų būriams ėmėsi vadovauti Jonas Misiūnas – Žalias Velnias, 1944 m. vasarą Didžiosios Kovos vardu pavadintas jo būrys turėjo veikti Ukmergės ir Trakų aps. Didėjant partizanų skaičiui, Didžiosios Kovos būrys virto rinktine ir taip, 1944 m. liepos-rugsėjo mėn., atsirado Jono Misiūno – Žalio Velnio vadovaujama Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) Didžiosios Kovos rinktinė (DKR). Vėliau šis partizanų junginys perorganizuotas į LLA 5-ąjį rajoną, o 1945 m. vasario mėn. pavadintas LLA 5-ąja apygarda. 1945 m. gruodžio 1 d. 5-oji LLA apygarda pavadinta Didžiosios Kovos  apygarda, ji padalinta į A (veikė Trakų aps.) ir B (veikė Ukmergės aps.) rinktines. Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu rinktines sudarė batalionai, kurie buvo dalijami į kuopas ir būrius. Nuo 1945 m. sausio 20 d. batalionams paskirti veikimo rajonai,

Semeliškių vls. laisvės kovotojų būrių vadais buvo: Ignas Nasutavičius– Bondaras; Jonas Ignatavičius; Pranas Sindaravičius – Pavasaris; Pranas Stasiūnas – Bijūnas; Petras Kaboras – Kotas; Albinas Bliujus – Don Kichotas; Antanas Galinis – Juoda Kaukė; Adomas Urbonavičius  – Siaubas; Jonas Radzevičius  – Čerkesas ir kiti.

IGNAS NASUTAVIČIUS – BONDARAS (BONDARIS)

Ignas Nasutavičius – Bondaras gimė 1890 m. balandžio 24 d. Semeliškių vls. Jagelonių k., 1942 m. gegužės 27 d. Lietuvos gyventojų surašymo metu gyveno Semeliškių vls. Budilių k. Pagal tautybę ir gimtąją kalbą buvo lietuvis, kaimo žemdirbys, mokėjo skaityti ir rašyti.

LSSR KGB Trakų r. sk. 1971 m. sausio 7 d. parengtoje pažymoje rašoma, kad I. Nasutavičiaus – Bondaro būrys veikė nuo 1944 m. rugpjūčio mėn.

NKVD operatyviniuose dokumentuose pažymima, kad 1945 sausio 10 d. Bondaro būriui suduotas pirmas operatyvinis smūgis, Trakų aps. Semeliškių vls. miške NKVD kariuomenės 97-as pasienio būrys, kuriame buvo 200 žmonių, vykdė karinę – čekistinę operaciją, kurios metu žuvo 11 partizanų, tarp jų – būrio vadas IGNAS NASUTAVIČIUS, JUOZAPO – BONDARAS. Kitų partizanų tapatybės nenustatytos.

Bondaro būryje buvo apie 20 partizanų, tačiau būrį nuolat papildydavo jaunuoliai, dezertyravę iš sovietinės armijos arba vengiantys tarnybos joje.

Nurodoma ir kita Bondaro žūties data -1945 m. sausio 30 d., tačiau labiau tikėtina, kad IGNAS NASUTAVIČIUS, JUOZAPO – BONDARAS žuvo 1945 sausio 10 d. Trakų aps. Semeliškių vls. miške.

Igno Nasutavičiaus – Bondaro  partizanų būrio, veikusio Semeliškių vls., veiksmų tyrimui 1945 m. gegužės 18 d.  užvesta agentūrinė byla „Jagelianci“. Tikėtina, kad šios bylos pavadinimas susijęs su kaimo JAGĖLONYS pavadinimu. 1946 m. spalio 4 d. MVD Trakų aps. sk. operatyvinio įgaliotinio pažymoje rašoma, kad buvo žinomi šie Bondaro būriui priklausantys partizanai: Jonas Ignatavičius, Motiejaus; Jonas Bliujus, Andriaus; Jeronimas Seliuta, Motiejaus; Simonas Seliuta, Motiejaus; Motiejus Leonavičius,  Motiejaus; Bernardas Leonavičius, Motiejaus; Jonas Matuliūkštis, Kazio; Stasys Matuliūkštis, Kazio; Andrius Jančiauskas; Pranas Jančiauskas; Albertas Seliuta; Antanas Galinis.

Pažymima, kad čekistinių – kovinių operacijų ir agentūrinių – operatyvinių priemonių pagalba nužudyti šeši BONDARO būrio partizanai: IGNAS NASUTAVIČIUS, JONO (dokumente – Nosutovičius); JERONIMAS SELIUTA, MOTIEJAUS (dokumente – Ironimas); ALBERTAS SELIUTA, MOTIEJAUS; BERNARDAS LEONAVIČIUS, MOTIEJAUS (dokumente – Levanovičius); SIMONAS SELIUTA, MOTIEJAUS; ANTANAS GALINIS, ANDRIAUS.

Legalizavosi: Jonas Ignatavičius, Motiejaus; Jonas Bliujus, Andriaus; Motiejus Leonavičius, Motiejaus; Jonas Matuliūkštis, Kazio; Stasys Matuliūkštis, Kazio; Andrius Jančiauskas; Pranas Jančiauskas.

Pažymoje nurodoma, kad agentūrinėje byloje „Jagelianci“ išvardintų partizanų grupė visiškai likviduota.

Norisi priminti legalizavimosi esmę. R. Čekutis ir D. Žygelis str. „Partizanų legalizacija“ teigė: „1944-1945 metais veikė <…>gausūs partizanų būriai… Manoma, kad tuo metu miške buvo net iki 50 tūkstančių asmenų. Jiems buvo sunku išsilaikyti, sunku prasimaitinti ir pan.<…> Vienų partizanų dalinių vadai leido kai kuriems savo kovotojams legalizuotis, t.y. pereiti į legalų gyvenimą netgi atiduodant ginklus. Kiti vadai – atvirkščiai, visiškai draudė legalizaciją.<…>Legalizacijos šalininkų pagrindinis motyvas buvo tas, kad čekistams buvo daug paprasčiau susekti didelius būrius.<…>Kita vertus, dauguma partizanų buvo ūkininkai, o žemės dirvonavo. Reikėjo kam nors dirbti žemę, maitinti šeimas bei remti tuos pačius partizanus .Legalizacijos priešininkai savo poziciją motyvavo išdavystėmis, nes tuos, kurie pagal Bertašiūno amnestijas išeidavo iš miško, čekistai tardė, reikalaudavo išduoti savo buvusius kovos draugus, ginklų sandėlius, slėptuves. Kai kurie, žinoma, palūždavo ir tai atnešdavo naujų aukų.“

1971 m. sausio 7 d. parengtoje LSSR KGB Trakų r. sk. pažymoje apie I. Nasutavičiaus – Bondaro būrį yra pateiktas sąrašas šio būrio partizanų, žuvusių 1944-1946 m. (jų tiksli žuvimo data ir žūties vieta nenustatyta): PRANAS ČIŽAS, STASIO, gimė Semeliškių mstl.; PRANAS KANANAVIČIUS, ALEKSO, gyveno Semeliškių vls. Nečiūnų k.; LEONAS KARČIAUSKAS – VARNAS; PRANAS SINDARAVIČIUS, ALEKSO – KARVELIS, gyveno Semeliškių vls. Budilių k. JUOZAS STANČIKAS, JONO – MEŠKA, gyveno Semeliškių vls. Grinapolio k., 1944 m. rugpjūčio mėn. įsijungė į Bondaro būrį. J. Apanavičius liudytojo apklausos metu patvirtino, kad partizanai KAZYS SINDARAVIČIUS ir JUOZAS STANCIKAS tikrai žuvo 1945 m.

Justės Karendienės, Vinco, g. 1881 m. Semeliškių vls. Žuvyčių k., tremties byloje esančioje pažymoje rašoma, kad jos sūnūs Aleksas, Bronius ir Pranas Karendos 1944 m. įstojo į Bondaro vadovaujamą partizanų būrį. 1945 m. pradžioje karinės-čekistinės operacijos metu žuvo ALEKSAS KARENDA, KAZIO, g. 1917 m. Semeliškių vls. Žuvyčių k. Tos pačios operacijos metu žuvo ir būrio vadas Bondaras.

1945 m. balandžio mėn. Žuvyčių k. NKVD Semeliškių vls. psk. stribai vykdė karinę-čekistinę operaciją. Jos metu buvo sulaikyti partizanai broliai Bronius ir Pranas Karendos. Suimti partizanai po operacijos buvo vežami į Trakus, tačiau konvojavimo metu sugebėjo pabėgti ir pradėjo slapstytis Daugirdiškių miške. Persekiojimo metu BRONIUS KARENDA, g. 1925 m. ir PRANAS KARENDA, g. 1923 m. buvo nušauti.

2000-11-29 Aleksui Karendai suteiktas kario savanorio (KS) teisinis statusas (LGGRTC archyvas, b. K-537).

 (Bus daugiau)

Jovita LESIENĖ, LGGRTC GRTD vyriausioji specialistė, www.voruta.lt

Pagerbdami žuvusiuosius partizanus, pateikiame istorinę archyvinę medžiagą apie Didžiosios Kovos apygardos Trakų aps. Semeliškių valsčiuje kovojusius ir 1944-1946 m. tragiškai žuvusius partizanus.

Tęsinys. Pirmąją istorinės medžiagos dalį galite skaityti ČIA: http://www.voruta.lt/semeliskiu-valsciuje-kovoje-ir-1944-1946-m-zuve-partizanai-i/

JONAS IGNATAVIČIUS

      Jonas Ignatavičius, Motiejaus, gimė Semeliškių vls. Miežūnų kaime. Nuo 1944 m. vasaros –Jagėlonių būrio vadas, nuo rugsėjo mėn. – DKR Juodosios Kaukės būrio partizanas, nuo 1945 m. balandžio mėn. – 4-o bataliono 1-os kuopos būrio vadas. NKVD Trakų aps. sk. viršininko 1945 m. balandžio 7 d. pažymoje teigiama, kad Semeliškių vls. Nečiūnų, Pagrendos, Peliūnų, Budilių ir kt. kaimuose veikė organizuotas būrys, kuriame buvo 15-20 partizanų. Nustatyta, kad būrio vadas –Jonas Ignatavičius, Motiejaus (dokumente – Ivan Ignatovič, Matviejevič), lietuvis, gimė ir gyveno Semeliškių vls. Tuo metu būriui priklausė partizanai: Antanas Galinis (dokumente – Galin Anton), 40-ies metų, gyveno Miežūnų kaime; Bilkid Ivan, 28 metų; Jeronimas Seliuta (dok. – Aronim), 38 m., gyv. Pagrendos k.; Simonas Seliuta (dok. – Siman), 32 m., gyv. Pagrendos k.; Bernard Leonavičius (dok. – Levanovič), 39 m., gyv. Peliūnų k.; Motiejus Leonavičius (dok. – Levanovič Matvej), 42 m., gyv. Peliūnų k; Juozas Matuliūkštis (dok.-Jažus), 31 m., gyv. Budilių k.; Stasys Matuliūkštis, 21 m., gyv. Budilių k.; Pranas Jančkovskij, gyv. Jagėlonių k.; Andrius Jančkovskij, gyv. Jagėlonių k; Albertas Seliuta, gyv. Pagrendos k.

Semeliškių vls. Pagrendos miške 1945-01-13 įvyko kautynės, kurių metu žuvo septyni partizanai – tai buvo trys broliai Seliutos: Jeronimas, g. 1912 m.; Simonas, g. 1917 m. ir Albertas, g. 1919 m.; trys broliai Česoniai: Bolius, g. 1927 m., Kajetonas bei Vladas ir partizanas Vladas Juozupka. Broliai Seliutos buvo iš Pagrendos k., o broliai Česoniai ir V. Juozupka – iš Peliūnų k. Žuvę partizanai kovą pradėjo 1944 m. rugpjūčio mėnesį. Remiantis archyviniais NKVD dokumentais jie buvo priskirti Albino Bliujaus – Don Kichoto partizanų būriui. Gavęs MVD dalinio įsakymą, vietinis gyventojas žuvusiųjų Pagrendos miške partizanų palaikus vežė ir išmetė Kietaviškėse. Aukos buvo niekinamos kaimo kryžkelėje, netoli mokyklos ir prūdo. Naktį jų artimieji kūnus paėmė ir slapta palaidojo Semeliškių vls.Peliūnų k. kapinėse (kitais duomenimis: Semeliškių vls. Stančikų k. kapinėse).

Brolių Alberto, Jeronimo ir Simono Seliutų žuvimo vieta nurodoma jų šeimos tremties byloje, pažymoje rašoma – vykdant čekistinę – kovinę operaciją 1945 m. Pagrendos miške žuvo šeši partizanai, iš jų Don Kichoto būriui priklausė: Albertas Seliuta, Motiejaus, g. 1920 m.; Jeronimas Seliuta, Motiejaus, g. 1919 m. (dokumente–Aronimas); Simas Seliuta, Motiejaus, g. 1922 m. (dokumente – Šimas).

2002-04-18 Jeronimui Seliutai, Motiejaus, g. 1913 m., suteiktas kario savanorio (KS) teisinis statusas (LGGRTC archyvas, b. N-228).

PRANAS SINDARAVIČIUS – GALINIS – PAVASARIS

Pranas Sindaravičius, Kazimiero, gimė 1910 m., gimė ir gyveno Semeliškių mstl. Nuo 1944 m. įsijungė į partizanų būrį, žuvus Bondarui jis tapo būrio vadu. B. Burševskis apklausos metu teigė, kad Pranas Sindaravičius Galinio slapyvardį pasirinko, nes jo tėvų ūkis buvo gale miestelio ir kaimynai juos vadino „galiniais“. A. Rulevičienė pasakojo, kad Galinio būrys palaikė glaudžius ryšius su Čerkeso būriu.

Rezistento byloje esančiame P. Sindaravičiaus sūnaus liudijime teigiama, kad jo tėvas baigęs Semeliškių gimnaziją tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Vėliau vedė, ūkininkavo, susilaukė šešių vaikų. Okupavus Lietuvą 1944 m. tapo partizanu, vėliau – būrio vadu. 1945 m. kovo 21 d. žuvo Semeliškių miške susišaudymo su rusų kareiviais metu, kūnas išniekintas Semeliškių milicijos kieme ir užkastas Semeliškių miestelio pakraštyje, žvyryne.

LYA esančiuose operatyviniuose dokumentuose rašoma, kad 1945 m. kovo 18-20 d. Trakų aps. NKVD kariuomenės vykdytos karinės – čekistinės operacijos metu žuvo trys partizanai: PRANAS SINDARAVIČIUS  – GALINIS (būrio vadas), gimė ir gyveno Semeliškių mstl.; JUOZAS BLIUJUS, Motiejaus, 30-ies metų, gyveno Semeliškių vls. Peliūnų k.; trečias partizanas neatpažintas, vilkėjo vokiečių karininko uniforma. Kituose LYA esančiuose archyviniuose dokumentuose teigiama, kad 1945 kovo 20 d. buvusiam Bondaro būriui, kuriam jau vadovavo Pranas Sindaravičius – Galinis, buvo suduotas antras smūgis: Trakų aps. Semeliškių vls. Nečiūnų miške NKVD kariuomenės vykdytos karinės – čekistinės operacijos metu žuvo penki partizanai, vienas iš jų – būrio vadas Pranas Sindaravičius – Galinis.

Tikėtina, kad būrio vadas PRANAS SINDARAVIČIUS, Kazimiero – GALINIS – PAVASARIS, žuvo 1945 m. kovo 20 d. Semeliškių vls. Nečiūnų miške.

MGB Semeliškių vls. psk. 1948 m. balandžio 9 d. pažymoje yra žinių, kad Prano Sindaravičiaus vadovaujamas Pavasario partizanų būrys veikė Semeliškių vls. teritorijoje.

2000-06-05 Pranui Sindaravičiui suteiktas kario savanorio (KS) teisinis statusas (LGGRTC archyvas, b. B-411).

Vietiniai gyventojai teigė, kad žuvusiojo kūnas užkastas Semeliškėse, buvusio ,,Magazino‘‘ vietoje.

Marijonos Kanapickienės, Vinco, g. 1900 m. Semeliškių vls. Dzenkūniškio k. tremties byloje esančiuose dokumentuose teigiama, kad jos sūnus Antanas Kanapickas, Juozo, 1944 m. dezertyravęs iš RA įstojo į BONDARO vadovaujamą partizanų būrį. 1945 m. žiemą likvidavus būrį A. Kanapickas perėjo į PAVASARIO vadovaujamas partizanų gretas. ANTANAS KANAPICKAS, JUOZO žuvo 1945 m. Semeliškių vls. Astravos miške surengtos karinės-čekistinės operacijos metu.

Pasak informatoriaus “Gedimino”, Antanas Kanapickas žuvo 1945 m. birželio 6 d. Astravos miške. Anot “Gedimino”, jis pats po operacijos užkasė A. Kanapicko kūną, nes priklausė tam pačiam kaip ir A. Kanapickas partizanų būriui.

Faktą apie A. Kanapicko žūtį 1946 m. birželio 6 d. patvirtino ir informatorius “Bolius”. Pasak jo, po poros mėnesių Kazys Stasiūnas perlaidojo A. Kanapicko palaikus kapinėse.

Pranas Bartusevičius, Vinco g. 1917 m. Semeliškių vls. Prūsiškių k. 1944 m. įstojo į PAVASARIO būrį. 1945 m. balandžio mėn. Semeliškių vls. Dainavos k. karinės-čekistinės operacijos metu PRANAS BARTUSEVIČIUS–ĄŽUOLAS buvo nukautas kareivių. P. Bartusevičiaus žūtį patvirtino kartu su juo toje pačioje operacijoje dalyvavę, o vėliau legalizavęsi partizanai: B. Jankauskas ir V. Jančiauskas.

2000-04-11 Pranui Bartusevičiui suteiktas kario savanorio (KS) teisinis statusas (LGGRTC archyvas, b. U-104).

(Bus daugiau)

Lietuvos partizanų apygardos

Jovita LESIENĖ, LGGRTC GRTD vyriausioji specialistė, www.voruta.lt

Pagerbdami žuvusiuosius partizanus, pateikiame istorinę archyvinę medžiagą apie Didžiosios Kovos apygardos Trakų aps. Semeliškių valsčiuje kovojusius ir 1944-1946 m. tragiškai žuvusius partizanus.

Tęsinys. Antrąją  istorinės medžiagos dalį galite skaityti ČIA: http://www.voruta.lt/semeliskiu-valsciuje-kovoje-ir-1944-1946-m-zuve-partizanai-ii/

Kai kuriems, kurių atmintyje dar išlikę LSSR istorijos vadovėliuose pateikti „herojiškumo“ pavyzdžiai (M. Melnikaitė, P. Morozovas ir kt.), sunku suprasti, kodėl antisovietinės veiklos dalyviai kalbėdavo su tardytojais, atsakinėdavo į klausimus ir pan. Skaitant LYA esančias baudžiamąsias (baudž.) bylas, sudaromas įspūdis, kad tardytojo pateikiami klausimai ir tardomojo atsakymai atitinka bendrai nustatytas baudžiamojo proceso normas. Protokole pažymimas tardymo pradžios ir pabaigos laikas. Pradėjus tardymą, sekdavo klausimai ir atsakymai, tačiau, įsigilinus, galima pastebėti, kad kartais tardymas vykdavo visą dieną ar visą naktį, o atsakymai užimdavo vos kelias eilutes, po kurių būdavo prierašas – tardymas nutrauktas. Tikėtina, jog suimtasis nieko neišduodavo, būdavo kankinamas ir galimai netekdavo sąmonės. NKVD — NKGB praktikoje tai būdavo vadinama „fiziniu poveikiu” (rusų klb. – „fizičeskoje vozdeistvije“). Jis taikytas tiek sulaikytiems, tiek suimtiesiems asmenims. Sulaikytuosius kankino, kad išgautų pretekstą areštui, o suimtuosius – kad galėtų sudaryti bylą ir nuteisti. Dažnai tardytojai patys surašydavo suimtųjų atsakymus į pateiktus klausimus ir „fizinio poveikio“ priemonių pagalba versdavo juos tardymo protokolus pasirašyti. Kartais tardytojams informacija būdavo žinoma, bet, nenorint įvardinti užverbuotųjų, būdavo stengiamasi priversti suimtuosius pasirašyti tardymo protokolus, sudarant įspūdį, kad žinias pateikė ne agentai, informatoriai bei patikimi asmenys, o suimtieji. Ypatingai žiauriai buvo elgiamasi pirmosiomis suėmimo valandomis ir dienomis, nes tardytojams reikėdavo surinkti kuo daugiau žinių apie partizanų dislokacijos vietas, jų slėptuves, ryšininkus, pogrindinių organizacijų narius. Suėmę sunkiai sužeistąjį, kankinimais bandydavo išgauti kuo daugiau informacijos.

PRANAS STASIŪNAS – BIJŪNAS

Nuo 1945 m. kovo mėn. būriui vadovavo Pranas Stasiūnas, Domininko, g. 1910 m. Semeliškių vls. Dzenkūniškių k. 1945 m. rugpjūčio 20 d. jis ir dalis partizanų legalizavosi, tačiau Pranas Stasiūnas 1946 m. vasario mėn. vėl ėmėsi vadovauti būriui. 1946 m. rugpjūčio 18 d. čekistinės karinės operacijos metu P. Stasiūnas Semeliškių vls. Miglinų k. buvo sužeistas ir po sužeidimo 1946 m. spalio mėn. antrą kartą legalizavosi.

Pranas Stasiūnas 1946 m. spalio 10 d. tardymo metu teigė, kad jis į BONDARO būrį įstojo 1945 m. sausio mėnesį ir nuo tų metų birželio mėn. ėmė jam vadovauti. Būryje buvo apie 20 kovotojų, kurie gyveno grupėmis po 4-5 asmenis, tačiau nuolat susitikdavo ir bendraudavo.

Nuo 1945 m. birželio 15 d. BIJŪNAS buvo DKR 4 – o bataliono kuopos vado pavaduotojas.

Jonas Radzevičius 1945 m. rugpjūčio 25 d. apklausos metu teigė, kad BIJŪNO būryje tuo metu buvo partizanai: Jonas Arlauskas (dokumente Orlovskij) – Žilvitis; Jonas Apanavičius – Labutis; Juozas Karčiauskas (dokumente Karčevskij) – Varnas; Juozas Stančikas – Meška; Karasevičius; partizanas slapyvardžiu Šarūnas; Birutė Stančikaitė – Rūta, Juozo sesuo; Elena Karčiauskaitė; Stasys Nevedomskas – Puta ir kiti.

BIJŪNO būrio partizanas Mikas Keras, Petro, gimęs Prūsiškių k., legalizavosi 1945  m. rugpjūčio 10 d.

1946 m. gegužės 12 d. MVD Semeliškių vls. psk. stribų Dzenkūniškių k. apyl. Budilių k. miškuose nužudytas (buvęs BONDARO būrio), BIJŪNO būrio partizanas ČESLOVAS STASIŪNAS, Jurgio – KLAJŪNAS, g. 1911/1912 m. Semeliškių vls. Dzenkūniškių k. 1946 m. kovo mėn. MGB Kauno m. sk. jis buvo suimtas, vežant į Vilnių (balandžio 8 d.) pabėgo.

1946 m. rugpjūčio 18-19 d. MVD vidaus kariuomenės 2/261 šaulių pulko 4-oji šaulių kuopa surengė pasalą ir Miglinų k. susišaudymo metu žuvo BIJŪNO būrio partizanas ROBERTAS AZULEVIČIUS, Boleslovo – TRUMENAS, g. 1917 m. Semeliškių vls. Bijūnų k.

Juliaus Ašmenos tremties byloje esančiuose dokumentuose teigiama, kad jo sūnus Albinas Ašmena–Siaubas, g. 1927 m. Semeliškių vls. Beižonių k. 1945 m. įstojo į BIJŪNO vadovaujamą partizanų būrį. 1946 m. gruodžio mėn. ALBINAS AŠMENA, Juliaus–SIAUBAS žuvo Kruonio vls. apylinkės karinės-čekistinės operacijos metu.

Byloje apklaustas liudytojas Simekovas patvirtino, kad pats matė Kruonio mst. gulinčius trijų žuvusių partizanų kūnus, tarp kurių atpažino ir Albiną Ašmeną.

PETRAS KABORAS – KOTAS

1945 m. kovo 22 d. Trakų aps. Semeliškių vls. Grinapolio k. NKVD Semeliškių vls. poskyrio stribų vykdytos karinės – čekistinės operacijos metu buvo dalinai likviduotas Žaliojo Velnio rinktinės Petro Kaboro vadovaujamas partizanų būrys. Kautynėse žuvo 12 partizanų, tarp jų – būrio vadas Petras Kaboras, Kazio – KOTAS, g. 1922 m. Aukštadvario vls. Čižiūnų k. Tarp P. Kaboro daiktų buvo jo asmeniniai ir Lietuvos laisvės armijos (LLA) dokumentai, kurie patvirtino, kad P. Kaboro būrys priklausė LLA.

Kituose LYA dokumentuose nurodoma kita Petro Kaboro žūties data: 1946 m. vasario 14 d. MVD karinės – čekistinės  operacijos metu Onuškio vls. teritorijoje buvo nužudytas Petras Kaboras, gyv. Čižiūnų k.

P.Kaboro motinos Uršulės Kaborienės baudžiamojoje byloje esančioje 1946 m. birželio 18 d. MVD Aukštadvario vls. poskyrio viršininko pažymoje rašoma, kad Petras Kaboras žuvo 1946 m. vasario 14 d. karinės-čekistinės operacijos metu. Ši žūties data yra labai tikėtina, kadangi toje pačioje byloje apklaustas buvęs P. Kaboro būrio partizanas L. Sadauskas teigė, kad pats P. Kaboras jam 1945 m. rugpjūčio mėn. leidęs grįžti į namus.

U.Kaborienė tardymo metu taip pat paminėjo faktą, kad 1945 m. liepos mėn. partizanas Radkevičius perdavė jos sūnui adresuotą raštelį, kurį ji perdavusi sūnui per kitus partizanus. Apibendrinus liudininkų parodymus galima teigti, kad P. Kaboras 1945 m. vasarą dar buvo gyvas. Todėl PETRO KABORO – KOTO tikroji žūties data labiau tikėtina 1946 m. vasario 14 d.

Jonas Radzevičius 1945 m. rugpjūčio 25 d. apklausos metu teigė, kad žiemą KOTO būryje buvo 25-30 partizanų, jis juos išvardijo: būrio vadas Petras Kaboras – Kotas, Kazimieras Kaboras, Vladislovas Jurevičius, Juozas Simonavičius, Radzevičius – visi iš Čižiūnų k.; du broliai Sadovskiai; du broliai Žilionys; Petras Šilaila. L. Sadovskis 1945 m. rugsėjo 1 d. tardymo metu nurodė Kaboro būriui priklausiusius partizanus: Kaboras, Stefanovičius – Paukštis, Vincas Stefanovičius – Kroputis, Andrius Sindaravičius – Genys, Jonas Radzevičius (dokumente – Janek) – Narsuolis, Juozas Simonavičius (dokumente – Juzef) – Vasara, visi jie buvo iš Čižiūnų k.; Vladislovas Jurevičius – Jurginas, Kazys Kaboras – Pempė, Antanas Žilionis.

Buvęs Petro Kaboro būrio partizanas Juozas Venclovas apklausos metu paminėjo 1945 m. žuvusį partizaną KAZĮ KABORĄ – PEMPĘ.

(Bus daugiau)

Jovita LESIENĖ, LGGRTC GRTD vyriausioji specialistė, www.voruta.lt

Pagerbdami žuvusiuosius partizanus, pateikiame istorinę archyvinę medžiagą apie Didžiosios Kovos apygardos Trakų aps. Semeliškių valsčiuje kovojusius ir 1944-1946 m. tragiškai žuvusius partizanus.

Tęsinys. Trečiąją  istorinės medžiagos dalį galite skaityti ČIA: http://www.voruta.lt/semeliskiu-valsciuje-kovoje-ir-1944-1946-m-zuve-partizanai-iii/

ALBINAS BLIUJUS – DON KICHOTAS

Trakų aps. Semeliškių vls. Peliūnų k., 1945 m. gegužės 26/28 d., vykdant karinę – čekistinę operaciją, buvo nukauti šeši Antano Galinio–Juodosios Kaukės bataliono partizanai, suimtas sužeistas partizanas – būrio vadas Albinas Bliujus–Don Kichotas ir partizanų ryšininkai Tomas Bliujus, Tomo ir Pranas Bliujus, Kazimiero.

Albinas Bliujus, Tomo, g. 1919 m., gimė ir gyveno Semeliškių vls. Peliūnų k., 1944 m. įstojo į partizanų būrį.

Karo tribunolas, 1945 m. rugsėjo 9 d. pritaikius RSFSR BK str. 58-1″a“ ir 58-11, jį nuteisė mirties bausme – sušaudyti. Operatyviniuose dokumentuose rašoma, kad parodomasis teismas vyko Semeliškių mstl., iš aplinkinių kaimų susirinko apie tūkstantis gyventojų, po proceso organizuotame mitinge pasisakė 11 žmonių, kurie kvietė negailestingai kovoti su partizanais ir jų rėmėjais. Siekiant galutinai sunaikinti Žaliojo Velnio būrį, konfiskuoti 36 partizanų ir jų rėmėjų ūkiai.

 Albinui Bliujui  1945 m. spalio 31 d. bausmė pakeista, jam paskirta 20 metų kalėti lageryje. Iš Ozernij lagerio paleistas 1959 m. rugsėjo 24 d., pažymima, kad išvyko į Irkutsko sritį.

1945 m. gegužės 26–28 dienomis Trakų aps. Semeliškių vls. Peliūnų k. vykdytos karinės-čekistinės operacijos metu buvo nukauti 6 Antano Galinio–Juodosios Kaukės bataliono partizanai. Tikslių duomenų apie žuvusiuosius nėra. Pagrindinis šaltinis, nustatant žuvusiuosius, yra minėtos operacijos metu sužeisto ir vėliau suimto partizano Albino Bliujaus–Don Kichoto bei suimtų partizanų ryšininkų Tomo Bliujaus ir Prano Bliujaus pateikti parodymai.

1945 m. birželio 7 d. tardymo metu Tomas Bliujus, Tomo, g. 1879 m. Semeliškių vls. Peliūnų k., teigė, kad jo sūnus PRANAS BLIUJUS žuvo 1945 m. gegužės 28 d. kartu su BRONIUMI DAUKSEVIČIUMI, JONO. Pasak T. Bliujaus, jo sūnus Pranas Bliujus po gegužės 27 d. įvykusio susišaudymo su kareiviais nuvyko į mišką parsivežti sužeisto brolio Albino Bliujaus. Pastarajam P. Bliujus atidavė savo karinį bilietą ir išleido gydytis į Vilnių. 1945 m. gegužės 28 d. Pranas Bliujus ir Bronius Dauksevičius pateko į kareivių pasalą ir buvo nušauti.

Pats Bliujus Tomas 1945 m. rugsėjo 9 d. Karo tribunolo buvo nuteistas pagal RSFSR BK 17-58-1“a“ str. 8-iems m. lagerio ir 5-iems m. tremties,  1945 m. spalio 10 d. jis kalėjime mirė.

Kitas po šios karinės operacijos suimtas partizanų rėmėjas Pranas Bliujus, Kazimiero, g. 1902 m. Semeliškių vls. Peliūnų k., tardymo metu išvardino jam žinomus partizanus. Tarp jų buvo paminėti ir žuvę 1945 m. gegužės mėn.:

MOTIEJUS ČESONIS–PERKŪNAS gyv. Semeliškių vls. Peliūnų k.;

 DOMINAS BLIUJUS, PRANO–MEŠKĖNAS gyv. Peliūnų k.;

JONAS BLIUJUS, ANDRIAUS gyv. Peliūnų k.;

ANTANAS MALECKAS–ŽVIRBLIS gyv. Klenaukos k.;

BRONIUS DAUKSEVIČIUS–MEŠKA gyv. Vindžiulių k.;

PRANAS KAZLAUSKAS, gyv. Peliūnų k.

Be jau išvardintų 1945 m. gegužės mėn. žuvusiųjų partizanų, Pranas Bliujus paminėjo ir žuvusiuosius 1945 m. žiemą:

PRANĄ RAMANECKĄ, MIKO gyv. Peliūnų k.;

VLADĄ ČESONĮ, MIKO gyv. Peliūnų k.;

KAJETONĄ ČESONĮ, MIKO gyv. Peliūnų k.

BERNARDĄ LEONAVIČIŲ, MOTIEJAUS, g. 1905 m. Peliūnų k.

Paskutinių trijų partizanų žūtį tardymo metu patvirtino ir Albinas Bliujus.

1945-03-15/18 Trakų aps. Semeliškių vls. Peliūnų k. NKVD Semeliškių vls. poskyrio stribų vykdytos karinės – čekistinės operacijos metu savo namų slėptuvėje surastas DON KICHOTO būrio partizanas JONAS BLIUJUS, Motiejaus, g. 1914 m., gimęs ir gyvenęa Semeliškių vls. Peliūnų k. Vežamas į Trakus nušautas Semeliškių vls. Pagrendos miške.

2004-03-09 Jonui Bliujui suteiktas kario savanorio (KS) teisinis statusas (LGGRTC archyvas, b. K-1010).

ANTANAS GALINIS – JUODOJI KAUKĖ

1945 m. liepos 1 d. NKVD 33-asis pasienio pulkas Semeliškių vls. Jagelonių miške surengė karinę – čekistinę  operaciją, kurios metu buvo dalinai likviduoti „Juodosios kaukės“ ir „Gintaro“ partizanų būriai, kova vyko Semeliškių vls. Stančikų ir Poliesio kaimų apylinkėse. Suimti septyni partizanai (iš jų trys sužeisti), žuvo šeši partizanai, atpažinti:

ANTANAS GALINIS, Andriaus – JUODOJI KAUKĖ, 4-ojo bataliono vadas, g. 1910 m. Kaišiadorių vls. Miežonių k.; MOTIEJUS BLIUJUS; KAZAKEVIČIUS (dokumente – KAZAKEVIČ).

Nurodoma ir kita Antano Galinio žūties data: 1945 m. birželio 1 d. karinės – čekistinės  operacijos metu žuvo penki partizanai, vienas iš jų – būrio vadas Antanas Galinis – Juodoji Kaukė. Pažymima, kad Antano Galinio – Juodosios Kaukės būriui priklausė partizanai: Vincas Čižas-Česonis, Miko, g. Karkutėnų k.; Juozas Česonis ir kiti.

Albinas Bliujus, Tomo, 1945 m. birželio 11 d. tardymo metu išvardino JUODOSIOS KAUKĖS būrio partizanus: Motiejus Česonis, Motiejaus; Jonas Bliujus, Andriaus; Dominas Bliujus, Prano; Pranas Ramaneckas, Miko; broliai Vladas ir Kajetonas Česoniai, Miko; Pranas Kazlauskas (dokumente – Kozlovskij), Vinco; Bernardas Leonavičius (dokumente – Barnasius Levonovič), Motiejaus – jie visi gyveno Peliūnų k.; Antanas Maleckas, Bronius Dauksevičius, Juozas Kazakevičius, Kazys Mažylis, Adomas Urbonavičius – visi gyveno Vindžiulių k.

(Bus daugiau)

Jovita LESIENĖ, LGGRTC GRTD vyriausioji specialistė, www.voruta.lt

Pagerbdami žuvusiuosius partizanus, pateikiame istorinę archyvinę medžiagą apie Didžiosios Kovos apygardos Trakų aps. Semeliškių valsčiuje kovojusius ir 1944-1946 m. tragiškai žuvusius partizanus.

Tęsinys. Ketvirtąją  istorinės medžiagos dalį galite skaityti ČIA: http://www.voruta.lt/semeliskiu-valsciuje-kovoje-ir-1944-1946-m-zuve-partizanai-iv/

ADOMAS URBONAVIČIUS – SIAUBAS

1945 m. rugpjūčio mėn. NKVD Trakų aps. ataskaitoje apie kovas su partizanais rašoma, kad, siekiant sunaikinti Semeliškių vls. veikusį Adomo Urbonavičiaus–Siaubo partizanų būrį, buvo užverbuota šio būrio ryšininkė, jai suteiktas agentūrinis slapyvardis “Pušaitė”.

1945 m. rugpjūčio 9 d. “Pušaitė” pranešė, kad būrio vadas A. Urbonavičius–Siaubas lankysis Semeliškių vl. Šuolių k. gyventojo sodyboje. Į nurodytą vietą išvykus NKVD Semeliškių poskyrio stribams, sodyboje buvęs ADOMAS URBONAVIČIUS, ANDRIAUS–SIAUBAS, g. 1922 m. Semeliškių vls. Vindžiulių k., buvo nušautas.

Pasinaudojus ag. „Pušaitės“ suteikta informacija buvo nužudytas ir A. Urbonavičiaus brolis BOLIUS URBONAVIČIUS-PAVASARIS. Duomenų apie jo žūties aplinkybes nerasta.

1945 m. rugpjūčio 1 d. Semeliškių vls. Dainavos k. apyl. esančiame miške surengtoje karinėje – čekistinėje operacijoje žuvo trys partizanai: PRANAS APANAVIČIUS (dokumente – Franuk Apanovič), Simo – DOBILAS; PRANAS BARTAŠKA (dokumente – Franuk); STEPAS STANKEVIČIUS (dokumente – Stankevič) – ŠERMUKŠNIS, visi jie gyveno Semeliškių vls.

1946 m. rudenį Trakų aps. teritorijoje žuvo partizanas ROMUALDAS STRAŠUNSKAS, Motiejaus, g. 1919 m.

2000-02-03 Romualdui Strašunskui suteiktas kario savanorio (KS) teisinis statusas (LGGRTC archyvas, b. S-620).

JONAS RADZEVIČIUS – ČERKESAS

Jonas Radzevičius 1945 m. vasarą legalizavosi ir 1945 m. rugpjūčio 25 d. Semeliškėse tardymo metu teigė, kad jis įstojo į BONDARO būrį 1944 m. liepos mėn., tuo metu būryje buvo apie 30 partizanų: Ignas – Bondaras iš Budilių k.; Pranas Sindaravičius – Galinis, iš Semeliškių mstl.; Pranas ir Antanas Bartaškos, Vinco, iš Dzenkūniškių k.; Vladas Jančiauskas iš Semeliškių mstl.; Mikas Keras iš Prūsiškių k.; Jonas ir Pranas Apanavičiai; Pranas Čižas iš Semeliškių mstl.; Jonas Arlauskas, Antano iš Semeliškių mstl.; Pranas ir Kazys Stasiūnai iš Dzenkūniškių k.; Vladas ir Jonas Venskutoniai iš Noškūnų k.; Antanas ir Stasys Nevedomskai; Jonas Matuliūkštis iš Budilių k.; Bronius Jukavičius iš Vindžiulių k.; Pranas Zikevičius iš Šakaldonių k.

Jonas Radzevičius ir Juozas Venclova 1946 m. vasario mėn. buvo suimti, tačiau jiems pavyko pabėgti.

Nuo 1946 m. rugsėjo mėn. iki tų pačių metų gruodžio mėn. partizanų būriui vadovavo Jonas Radzevičius, Juozo, g. 1913 m., gimė ir gyveno Semeliškių vls. Nečiūnų k. Partizanų vadu tapo žuvus Antanui Galiniui – Juodajai Kaukei.

Jonas Radzevičius 1946 m. gruodžio 26 d. tardymo metu pasakojo, kad jo būryje buvo partizanai: Antanas Kananavičius – Viesulas, Stasys Nevedomskas – Desantas, Viktoras Šareika – Ščbik (?), Jonas Venslovas (žemaitis) – Lakūnas, Jonas Mitkevičius – Kęstutis, Janė Klasovaitė – Mūza.

A.Kananovičius 1946 m. gruodžio 28 d. tardymo metu patvirtino, kad ČERKESO būriui priklausė partizanai: Antanas Kananovičius – Viesulas, Stasys Nevedomskas – Desantas, Juozas Venslovas – Lakūnas, partizanas slapyvardžiu Kęstutis.

 ČERKESO būryje 1946 m. kovojo: Juozas Venclova – Lakūnas (g. 1920 m.), Robertas Azulevičius – Trumenas (g. 1919 m.), Antanas Nevedomskas – Rugys (g. 1912 m.), Petras Kanapinskas – Buižys (g. 1921 m.), Juozas Mitkevičius – Kapitonas (g. 1904 m.) ir kiti. Būrys turėjo rankinį kulkosvaidį, 4 automatus, 1 vokišką automatinį šautuvą, 6 pistoletus ir granatas, veikė Semeliškių vls. Nečiūnų, Budilių, Jagėlonių, Stančikų, Strėvos ir kitų kaimų apylinkių miškuose, priklausė Serbento kuopai. Z. Kliucevič baudžiamojoje byloje esančioje 1971 m. sausio 7 d. parengtoje LSSR KGB Trakų r. sk. pažymoje rašoma, kad Jono Radzevičiaus būrio partizanas Jonas Apanavičius – Labutis, Simo, g. 1923 m. Semeliškių mstl., 1945 m. rugpjūčio 30 d. legalizavosi.

1946 m. gruodžio 26 d. Semeliškių vls. Nečiūnų miške MVD vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko 2-ojo bataliono surengtos karinės – čekistinės  operacijos metu žuvo vienas ir suimti trys partizanai:

Jonas Radzevičius, Juozo – Čerkesas, g. 1913 m. Semeliškių vls. Nečiūnų k. (būrio vadas, suimtas sužeistas); Viktoras Šareiko, Kazimiero – Ižibekas, g. 1920 m. Rūdiškių vls., lenkas; Stasys Nevedomskas, Prano – Desantas, g. 1919 m. Semeliškių vls. (suimtas sužeistas).

Žuvo: GOLOSUVAITĖ (?), ji taip pat – JANINA VLASOVIENĖ – MŪZA, 20-ies metų, atvykusi iš Kauno m.

Jonas Radzevičius – Čerkesas 1946-12-26 tardymo metu teigė, kad nušauta partizanė – JANĖ KLASOVAITĖ – MŪZA.

Baudžiamojoje byloje esančioje pažymoje rašoma, kad KLASOVAITĖ – MŪZA ir JANINA VLASOVIENĖ yra tas pats asmuo, ji priklausė ČERKESO būriui.

Remiantis pateiktais duomenimis, galima teigti, kad 1946 m. gruodžio 25/26 d. Semeliškių vls. Nečiūnų miške žuvo partizanė JANINA KLASOVAITĖ – VLASOVIENĖ – MŪZA, 20-ies metų, atvykusi iš Kauno m.

Jonas Radzevičius buvo kalintas Vilniuje. Karo tribunolo 1947 m. lapkričio 5 d. nuteistas 25 m. lagerio ir 5 m. tremties. Išvežtas į lagerį -1948 m. rugsėjo 28 d. Omsko sr.

1947 m. sausio 30 d. informatorius “Stiklinė” pranešė, kad Semeliškių vls. Strėvos miško apyl. slapstosi du Čerkeso būrio partizanai. Į mišką buvo išsiųsta MVD Trakų aps. sk. operatyvinė grupė. Paieškos metu vienas partizanas, bandęs pabėgti, buvo nušautas. Žuvo JUOZAS MITKEVIČIUS, Juozo – KĘSTUTIS, g. 1904 m. Semeliškių vls. Budilių k. Kitas partizanas Juozas Venclovas, Juozo–Lakūnas, g. 1912 m. Panevėžio aps., persekiojimo metu pasidavė ir legalizavosi sausio 31 d. atvykęs į MVD Aukštadvario vls. poskyrį.

1946 m. gruodžio 30 d. Semeliškių vls. Strėvos miške surengtoje karinėje –  čekistinėje operacijoje žuvo ČERKESO būrio partizanas JUOZAS MITKEVIČIUS, Juozo – KĘSTUTIS, g. 1904 m., gimė ir gyveno Semeliškių vls. Budilių k.

(Bus daugiau)