Jovita LESIENĖ, LGGRTC GRTD vyriausioji specialistė, www.voruta.lt

Pagerbdami žuvusiuosius partizanus, pateikiame istorinę archyvinę medžiagą apie Didžiosios Kovos apygardos Trakų aps. Semeliškių valsčiuje kovojusius ir 1944-1946 m. tragiškai žuvusius partizanus.

Tęsinys. Penktąją  istorinės medžiagos dalį galite skaityti ČIA: http://www.voruta.lt/semeliskiu-valsciuje-kovoje-ir-1944-1946-m-zuve-partizanai-v/

SEMELIŠKIŲ VLS. 1944-1946 M. ŽUVĘ PARTIZANAI

APANAVIČIUS PRANAS, SIMO-DOBILAS žuvo 1945 08 01

AŠMENA ALBINAS, JULIAUS-SIAUBAS žuvo 1946 m. gruodžio mėn.

AUGUSTINAVIČIUS FELIKSAS-LORDAS žuvo 1946 m.

AZULEVIČIUS ROBERTAS,BOLESLOVO-TRUMENAS žuvo 1946 08 18/19

BARTAŠKA PRANAS žuvo 1945 08 01

BARTUSEVIČIUS PRANAS, VINCO-ĄŽUOLAS žuvo 1945 m. balandžio mėn.

BEGANSKAS BOLIUS, VLADO žuvo 1945 m. žiemą

BEGANSKAS PRANAS, VINCO žuvo 1945 m. žiemą

BLIUJUS DOMINAS, PRANO –MEŠKĖNAS žuvo 1945 m. gegužės mėn.

BLIUJUS JONAS, ANDRIAUS žuvo 1945 m. gegužės mėn.

BLIUJUS JONAS, MOTIEJAUS žuvo 1945 03 15/18

BLIUJUS JUOZAS, MOTIEJAUS žuvo 1945 03 18/20

BLIUJUS PRANAS, TOMO žuvo 1945 05 28

BLIUJUS MOTIEJUS žuvo 1945 07 01

BUTRIMAVIČIUS PETRAS, MOTIEJAUS žuvo 1944 09 23 / 1944 11 12

ČESONIS BOLIUS, MIKO žuvo 1945 m. žiemą

ČESONIS BERNARDAS, DOMINYKO žuvo 1945 m. kovo mėn.

ČESONIS KAJETONAS, MIKO žuvo 1945 m. žiemą

ČESONIS MOTIEJUS, MOTIEJAUS-PERKŪNAS žuvo 1945 m. gegužės mėn.

ČESONIS VLADAS, MIKO žuvo 1945 m. žiemą

ČIŽAS PRANAS, STASIO žuvo 1945 m.

DAUKSEVIČIUS ALFONSAS, KAZIO žuvo 1945 m. žiemą

DAUKSEVIČIUS BRONIUS, JONO-MEŠKA žuvo 1945 05 28

DAUKSEVIČIUS KAZYS, VINCO žuvo 1945 m. žiemą

DAUKSEVIČIUS VYTAUTAS, KAZIO žuvo 1945 m. žiemą

GALINIS ANTANAS, ANDRIAUS-JUODA KAUKĖ žuvo 1945 07 01

KABORAS KAZYS-PEMPĖ žuvo 1945 m.

KABORAS PETRAS, KAZIO-KOTAS žuvo 1946-02-14

KANANAVIČIUS PRANAS, ALEKSO žuvo 1944-1946 m.

KANAPICKAS ANTANAS žuvo 1945 m.

KARČIAUSKAS LEONAS žuvo 1944-1946 m.

KARENDA ALEKSAS, KAZIO žuvo 1945 m. pradžioje

KARENDA BRONIUS, KAZIO žuvo 1945 m. balandžio mėn.

KARENDA KAZYS, ANDRIAUS žuvo 1945 m. žiemą

KARENDA PRANAS, KAZIO žuvo 1945 m. balandžio mėn.

KAZAKEVIČIUS žuvo 1945 m. liepos 1 d.

KAZLAUSKAS PRANAS, VINCO žuvo 1945 m. gegužės mėn.

KLASOVAITĖ-VLASOVIENĖ JANĖ-MŪZA žuvo 1946 m. gruodžio 26 d.

LEONAVIČIUS BERNARDAS, MOTIEJAUS žuvo 1945 m. žiemą

LIŠAUSKAS PRANAS, VINCO žuvo 1945 m. žiemą

MALECKAS ANTANAS-ŽVIRBLIS žuvo 1945 m. gegužės mėn.

MITKEVIČIUS JUOZAS, JUOZO-KĘSTUTIS žuvo 1946 m. gruodžio 30 d.

NASUTAVIČIUS IGNAS, JONO žuvo 1945-1946 m.

NASUTAVIČIUS IGNAS, JUOZAPO – BONDARAS žuvo 1945 m. sausio 10 d.

NENARTAVIČIUS VLADAS, MYKOLO žuvo 1945 m. kovo 18 d. (1946 03 18)

RAMANECKAS PRANAS, MIKO žuvo 1945 m. žiemą

SELIUTA JERONIMAS, MOTIEJAUS žuvo 1945 m. sausio 20 d.

SELIUTA ALBERTAS, MOTIEJAUS žuvo 1945 m. sausio 20 d.

SELIUTA SIMONAS, MOTIEJAUS žuvo 1945 m. sausio 20 d.

SINDARAVIČIUS KAZYS žuvo 1945 m.

SINDARAVIČIUS PRANAS, ALEKSO-KARVELIS žuvo 1945 m. kovo 20 d.

SINDARAVIČIUS PRANAS, KAZIO-PAVASARIS žuvo 1945 m. kovo 20 d.

STANCIKAS JUOZAS, JONO-MEŠKA žuvo 1945 m.

STANKEVIČIUS STEPAS-ŠERMUKŠNIS žuvo 1945 m. rugpjūčio 1 d.

STASIŪNAS ČESLOVAS, JURGIO-KLAJŪNAS žuvo 1946 m. gegužės 12 d.

STRAŠUNSKAS ROMUALDAS, MOTIEJAUS žuvo 1946 m. rudenį

ŠEŠKEVIČIUS MOTIEJUS žuvo 1945 m. kovo mėn.

URBONAVIČIUS ADOMAS, ANDRIAUS-SIAUBAS žuvo 1945 m. rugpjūčio 9

URBONAVIČIUS BOLIUS, ANDRIAUS žuvo 1945 m. rugpjūčio 9 d.

Šaltiniai:

LYA, f. K-1, ap. 58, b. 6097/3, b. 6967/3, b. 24581/3, b. 42599/3, P-16636, P-17283, P-17324, P-19284, P-2624.

LYA, f. K-41, ap. 1, b. 1728, b. 1729, b. 1730, b. 1731, b. 1733.

LYA, f. V-5, ap. 1, b. 2280, b. 2316, b. 3777, b. 3778, b. 3789, b. 3791, b. 3799,  b. 3803, b. 7061,  b. 7072, b. 7077, b. 7085.

LYA, f. K-11, ap. 1, b. 3780.

LYA, f. K-21, ap. 1, b. 75.

Domininkas Jėčys. Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotrauka

Dr. Arūnas BUBNYS, www.voruta.lt

                      Vietinės rinktinės vado 1944 m. vasario 16 d. įsakymu Nr. 1 LVR apskričių komendantais buvo paskirti 25 karininkai. Alytaus apskrities komendantu buvo paskirtas plk. ltn. Bronius Basiulis[1]. LVR Alytaus apskrities komendantūra buvo suformuota 1944 m. vasario-kovo mėnesiais. Prie komendantūros suorganizuotos kuopos vadu buvo paskirtas pokario partizanų kovose pasižymėsiantis būsimas Dainavos apygardos vadas Domininkas Jėčys-Ąžuolis (1896-1947). Oficialiai minėtoji kuopa buvo pavaldi LVR 243-ajam batalionui, kurio štabas dislokavosi Kaune. Alytaus komendantūros ir Alytaus kuopos pašto dėžutės Nr. buvo 116[2].  LVR Alytaus apskrities komendantūra buvo įsikūrusi Vilniaus gatvėje, pastate, kuriame po karo veikė sovietinis karinis komisariatas. Stojantys į LVR registravosi komendantūroje. Gen. P. Plechavičiui paskelbus kvietimą stoti į LVR, Daugų miestelyje aktyviai agitacinį darbą dirbo kpt. Vladas Golšteinas (1896-1945). 1944 m. vasario mėn. suorganizuotame mitinge jis ragino lietuvius stoti į LVR. Jo pastangų dėka į LVR įstojo 92 vyrai. V. Golšteinas ir pats įstojo į LVR ir buvo paskirtas tarnauti Kalvarijoje dislokuotame 304-ame batalione. Čia jis vadovavo bataliono trečiai kuopai, o vėliau buvo paskirtas bataliono ūkio dalies viršininku[3]. Nemažai stojančių į LVR alytiškių buvo siunčiami į LVR 304-ą ir 305-ą batalionus, kurie tuo metu dislokavosi Suvalkų Kalvarijoje. Vienas tokių savanorių buvo Jonas Algirdas Kašėta (gim. 1926 m.). Štai jo prisiminimų fragmentas apie tarnybą LVR: „ […] Tuo laiku kūrėsi generolo Plechavičiaus rinktinė, kur ir daug moksleivių stojo. Aš, pasitaręs su tėvais, stojau savanoriu. Tėvas buvo Klaipėdos krašto 1923 m. sukilimo dalyvis daug nesipriešino į mano norą. Ir kovo, neprisimenu gerai, 18 ar 20 dieną 1944 m. iš Alytaus stoties geležinkelio grupė išvažiavom. Išlydėjo, kalbas pasakė keli 1918 m. nepriklausomybės savanoriai.

                      Dislokuoti buvom Suvalkų Kalvarijos mieste. Tarnavau 304 batalione, trečioje kuopoje (kalba netaisyta – past. A. B.). […]“[4].

                      Alytaus kuopoje iš viso tarnavo apie 100 karių. Pradiniame kuopos formavimo etape joje tarnavo 33 kariai: keturi karininkai (leitenantai), viršila, 24 puskarininkiai ir kareiviai[5]. Plechavičiukai buvo aprengti vokiškomis uniformomis ir apginkluoti prancūziškais šautuvais. Ant švarko kairiosios rankovės buvo prisiūtas lietuviškas trispalvis skydelis su jo viršuje išsiuvinėtu užrašu „LIETUVA“. Karininkai dėvėjo Lietuvos kariuomenės uniformas, irgi su trikampiu skydeliu virš alkūnės, kaip eiliniai kariai. Kuopos kariai buvo apgyvendinti Ulonų gatvėje, mediniuose namuose, kurie buvo pastatyti 1940 m. Raudonosios armijos įgulos Alytuje kariškiams apgyvendinti[6]. 1944 m. kovo mėn. septyniolika kuopos karių kartu su policininkais buvo pasiųsti į Merkinės valsčių Ryliškių kaimo apylinkes ieškoti sovietinių partizanų, bet jų surasti kuopai nepavyko. Tos pačios operacijos metu Savilionių kaime už ryšių su sovietiniais partizanais palaikymą buvo suimti trys broliai Gudukai – Zigmas, Julius ir Adolfas. Suimtieji buvo nuvežti į Merkinės policijos nuovadą, bet po kelių savaičių paleisti į laisvę[7].

Plk. ltn. Bronius Basiulis. Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotrauka

                      Alytaus kuopos kariai priesaiką davė 1944 m. kovo mėnesį. Kuopos kariai ėjo įvairias sargybas, patruliavo mieste, mokėsi karinių dalykų. Kai kurių šaltinių teigimu, Alytaus komendantūros kuopos vienu iš būrio vadų buvo leitenantas Pranas Gudynas. Sugrįžus sovietams, jis vadovavo lietuvių partizanų būriui ir mirė nuo mūšyje patirtų žaizdų 1944 m. gruodžio 3 d. Kai vokiečiai pradėjo likviduoti Vietinę rinktinę, kpt. D. Jėčys įspėjo, kad prasidėjo konfliktas su vokiečiais, ir liepė visiems išsiskirstyti. P. Gudynas išvedė kuopą su uniformomis ir ginklais iki Sudvajų kaimo kelto ir ten kariai išsiskirstė: vieni persikėlė į kitą Nemuno pusę, kiti – patraukė Miroslavo link[8].

            1944 m. vasarą sugrįžus sovietams, nemažai buvusių alytiškių plechavičiukų įsijungė į Lietuvos partizanų gretas, daug jų žuvo arba sovietų saugumo buvo suimta  ir nuteista įvairiomis lagerio bausmėmis. Kaip jau minėjome, vienas tokių buvo Domininkas Jėčys-Ąžuolis (1896-1947). Jis partizanavo nuo 1945 m. pavasario. 1945 m. birželio mėn. Punios šile bendrame pasitarime su Dzūkijoje veikusių Margio, Vaidoto, Kęstučio ir Geležinio Vilko partizaninių grupių vadais  įkūrė Dzūkų rinktinę ir buvo išrinktas jos vadu. Paruošė ir išsiuntinėjo „Dzūkijos partizanų veiklos taisykles“, kuriose buvo apibrėžti partizanų kovos tikslai, organizacija, partizanų teisės ir pareigos. 1946 m. balandžio 23 d. Dzūkų rinktinė buvo įjungta į A apygardos sudėtį.  Nuo 1946 m. gegužės mėn. Dainavos apygardos  vadas. 1946 m. lapkričio 1 d. Jėčys perėmė  Pietų Lietuvos partizanų srities vado pareigas.

1947 m. rugpjūčio 10 d. enkavėdistai gavo agento pranešimą apie apytikrę Dainavos apygardos štabo vadavietės vietą. Jau vakare gausus sovietinių kareivių dalinys užblokavo Punios mišką. Operacijai vadovavo pats LTSR MGB ministro pavaduotojas plk. L. Martavičius. 1947 m. rugpjūčio 11 d., šukuodami Punios šilą MGB vidaus kariuomenės 34-ojo šaulių pulko kareiviai jame aptiko ir apsupo Dainavos apygardos vadavietę. Prasidėjo kautynės. Pirmas, nenorėdamas gyvas pasiduoti, nusišovė partizanas Jonas Pilinskas-Krūmas. Likę partizanai naikino dokumentus ir buvusį bunkeryje inventorių. Kautynėse, kurios truko apie 1,5 val.  žuvo Dainavos apygardos vadas Domininkas Jėčys-Ąžuolis,  jo įgaliotinis Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis ir Dzūkų rinktinės Margio grupės štabo viršininkas Mykolas Petrauskas-Aras. Žuvusiųjų palaikai buvo niekinti Alytaus MGB kieme. Užkasimo vieta nežinoma.

1997 m. gruodžio 22 d. Domininkui Jėčiui pripažintas Kario savanorio statusas, 1998 05 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu (toliau LRPD) jam suteiktas pulkininko laipsnis, 1998 11 18 d. LRPD Nr. 238 D. Jėčys apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju kryžiumi (po mirties).

[1] Vietinės rinktinės vado 1944 02 16 d. įsakymas Nr. 1, LCVA, f. R-1234, ap. 1, b. 4, l. 3.

[2] A. Martinionis, Vietinė rinktinė, V., 1998, p. 78, 79.

[3] Vlado Golšteino gyvenimo aprašymas, LGGRTCA, b. P-928, l. 3; Sugrįžus bolševikams, 1944 m. rugpjūčio mėn. V. Golšteinas buvo suimtas, nuteistas ir įkalintas Gorkio srities lageriuose, neištvėręs žiaurių kalinimo sąlygų, 1945 m. vasario 9 d. mirė nuo distrofijos.

[4] Jono Algirdo Kašėtos 1997 11 01 d. gyvenimo aprašymas, LGGRTCA, b. K-321, l. l. 2-3.

[5] Antano Kudarausko 1944 07 30 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 28274/3, l. 11.

[6] G. Lučinskas, „Karininkas, partizanas Pranas Gudynas“, Tremtinys, 2017 11 10 d., Nr. 42(1256).

[7] Antano Kudarausko 1944 07 30 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 28274/3, l. 14.

[8] G. Lučinskas, „Karininkas, partizanas Pranas Gudynas“, Tremtinys, 2017 11 10 d., Nr. 42(1256); LGGRTCA, b. G-695.

Dr. Jurgita ŽĄSINAITĖ-GEDMINIENĖ, Vilnius

Pasakojimą apie neseniai mus palikusį šviesaus atminimo Profesorių, garbų akademiką, vieną darbščiausių Lietuvos istorikų Antaną Tylą pradėsiu nuo vieno prisipažinimo. Mane visuomet gąsdino „didelės“ sąvokos ‒ žmogiškumas, pilietiškumas, kilnumas, dora. Niekada nemokėjau jų deramai apibrėžti ir paaiškinti, netenkindavo ir žodyninės definicijos. Dažnai savęs klausdavau, ar minėtas sąvokas turiu suvokti antropologiškai, kaip tai, kas genetiškai paveldima, uždara, nuo amžių duota ir todėl vienoda tiek praeityje, tiek dabartyje? Teigiamas atsakymas inspiruodavo kitą klausimą ‒ kas tuomet žmoguje įžiebia dieviškajį kūrybiškumą, laisvo apsisprendimo, pozityvaus aktyvumo ugnelę? Nuo šių nesibaigiančių kamantinėjimų ir vidinių disputų galiausiai priėjau prie kiek netikėtos išvados ‒ „sumažinti“ ir paaiškinti „dideles“ sąvokas gali tik konkretūs, jas iliustruojantys pavyzdžiai. Man labai pasisekė, nes aš tokį pavyzdį radau. Profesorius A. Tyla, kaip ir aš kilęs iš to paties Anykščių krašto, man atskleidė esminius žmogiškumo, doros, kilnumo principus: gebėjimą sugerti į save gyvenimo didybę ir menkystę, neprarandant savo asmenybės, siekimą užsibrėžto tikslo, neprimetant jo kitiems, mokėjimą pajusti kas tikra, o kas dirbtina. Kiek pažinojau Profesorių, jo žmogiškumas visuomet skleidėsi kaip spontaniškas dvasios aktas, kaip vidinis poreikis.

Nesiplėtosiu kalbėdama apie išskirtinius Profesoriaus A. Tylos ‒ garsaus Lietuvos istoriko, archeografo, habilituoto daktaro, Lietuvos Mokslų akademijos nario eksperto, valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureato, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros vedėjo, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino kavalieriaus, Anykščių rajono Garbės piliečio, pirmojo ilgamečio Pasaulio anykštėnų bendrijos vadovo, aktyvaus visuomenės veikėjo nuopelnus ‒ išsami informacija apie jo plačią veiklą pateikta ne vienoje enciklopedijoje, žinyne, mokslinėje studijoje, įvairiuose straipsniuose, internetiniuose šaltiniuose. Šio pasakojimo intencija kita. Prisimindama šviesų savo Mokytoją, pasivadinsiu jį kelionėn, leisimės jo pamėgtais keliais…

Iš triukšmingo Vilniaus traukiam Anykščių pusėn. Kaip ir visada, Profesorius daug pasakoja, vis kartodamas, kad žmogus, nežinantis istorijos, niekada neužauga, taip ir lieka vaikas. Įdėmiai jo klausausi, stebiuosi gausybę datų, vietovių pavadinimų sukaupusia atmintimi ‒ ten tvarka kaip bažnyčioj, šviesu lyg danguj…

Mes jau netoli Anykščių, štai pasiekiam dešiniajam Šventosios krante besiglaudžiantį Kavarską. Profesorius gręžiasi į rytuose dūluojantį mišką ir sako, kad ten turi būti per du šimtus pilkapių. Šypsodamasis manęs klausia, ar žinau, kad prie Kavarsko yra išlikęs XIII–XIV a. piliakalnis dar iš lietuvių kovų su kryžiuočiais laikų. Nesulaukęs mano atsakymo, supratingai tęsia toliau, pasakoja apie praėjusius šimtmečius, kuomet Kavarskas priklausęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikams Astikiams, Oginskiams, Tiškevičiams, Siesikams. Prisimena ir skaudžią šio miestelio praeitį. Mini, jog Kavarsko valsčiuje žuvo 186 partizanai, daugiau kaip 160 buvo areštuota ar ištremta.

Rami, aiški Profesoriaus kalba susilieja su Šventosios sriaumėjimu. Jam patinka žodis „sriaumėti“, sako, Simonas Daukantas jį mėgęs, kadaise rašęs: „Tripentė, Svisločė ir Beržinė į Niperį teka, o ta paskuojoji į Uksninę, arba Juodąją, marę sriauma“.

Anava mudu ir Anykščiuose. Pamažėle leidžiamės pakalnėn. Nutariam aplankyti Antano Baranausko klėtelę, užsukt svečiuosna pas Antaną Žukauską-Vienuolį. Pasirodo, mūsų čia jau laukia. Šiltai pasitinka muziejaus šeimininkai, vaišina arbata iš dar Vienuolio augintų ir mėgtų žolelių, siūlo apžiūrėti šalia klėtelės žaliuojantį vaistažolyną (jame auga vaistažolės, stiprinusios Baranauskų ir Žukauskų sveikatą). Profesorius kiekvienam turi ką pasakyti, ką patarti, kuo nudžiuginti, kaip paguosti. Be to, jis įdėmiai moka klausyti. Jo žvilgsnis pašnekovą drąsina, leidžia atsiverti. Todėl šalia jo visad tiek daug žmonių. Tik mums jau laikas kilti…

Profesorius stebisi mano skuba, kraipydamas galvą vis klausia: „Ir kur tu, mieloji Jurga, skubi, kai šitoks aukštas ir giedras Anykščių krašto dangus, kai taip svaiginančiai kvepia žolynai? Kur jūsų kartos žmonės skuba?“ Nežinau, ką jam atsakyti, bet sau pagalvoju, kad laikas ‒ vienintelis dalykas, kuris staiga gali imti ir sustoti.

Keliaujame toliau. Prieiname Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių biblioteką. Profesorius susigriebia nepasiėmęs nė vienos knygos. Ką dovanos? Dar nuo 2005 m. bibliotekoje pradėtos kaupti knygos iš asmeninės Profesoriaus kolekcijos. Tarp jo dovanotų leidinių: Garšvių knygnešių draugija, Lietuvos spaudos draudimo panaikinimo byla, Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio, Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje ‒ XVII a. pradžioje ir daug kitų, kai kurie su jo ekslibrisais ir spaudais.

Raginu Profesorių nesustoti, tikinu, kad į biblioteką galėsiąs užsukti kitą kartą, o dabar reikia žingsniuoti Rubikių pusėn, skubėti Tėviškėn, į gimtuosius Bičionis. Ūmai jis išsitiesia, pastebiu, kaip sublizga akys, virpteli lūpos, paspartėja žingsnis. Žinau, kad vėl prabils. Tik pasakos ne apie save, bet apie savo mylimus artimuosius. Niekada apie save nekalba, paklaustas kukliai nutyli, menkam šlovės trupinėliui neleidžia nubyrėti. Visas Profesoriaus dėmesys ir atida skiriama kitam. Tad norėdama daugiau apie savo bendrakeleivį sužinoti, turiu apie jį teirautis jo kolegų, mokinių, bičiulių. Labiausiai įstrigusios profesorės Onos Voverienės įžvalgos. Profesorių A. Tylą ji vadino krištolinės sąžinės žmogumi, tokiu, kokių mūsų tautoje beliko vienetai. Anot jos, tokie žmonės neišduoda, neparduoda ne tik savo artimo, tautiečio, bet ir savo valstybės, tautos, jos idealų ir vertybių. Straipsnyje „Mokslininkas, su kuriuo galima eiti į žvalgybą“ O. Voverienė atkreipė dėmesį į tai, kad sovietinės okupacijos metais, kai sunku buvo išlikti sąžiningu žmogumi ir juolab mokslininku po komunistinės priespaudos presu, A. Tyla pasirinko pačią neutraliausią istorijos kryptį ‒ LDK istoriją po Liublino unijos. Jo monografija Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje. ‒ XVII a. pradžioje ‒ mokslinio sąžiningumo ir objektyvumo pavyzdys, turintis išliekamąją vertę ne vienai mokslininkų istorikų kartai. Būtina įsigilinti ir į Profesoriaus biografo Petro Kalniaus žodžius. 1999 m. „Dienovidyje“ skelbtame straipsnyje „Istorinės atminties sargybinis“ P. Kalnius rašė, jog sovietmečiu A. Tyla pagarsėjo „kaip mokslininkas nekonformistas, pelnęs aukščiausių kompartijos pareigūnų Lietuvoje nemalonę… 1976 m. LKP pirmasis sekretorius P. Griškevičius viešai iš tribūnos pasmerkė A. Tylą, kaip „vieningosios srovės“ propaguotoją. Toks kaltinimas mokslininkui humanitarui nieko gero nežadėjo. Tačiau A. Tyla nesutriko. Iš karto po pareikštos kritikos priėjo prie P. Griškevičiaus ir paprašė sukonkretinti jam pareikštus kaltinimus. Netikėtai užkluptas sritinis sekretorius neturėjo ką pasakyti ir patarė ateiti atsakymo po kelių dienų. Jis „bylą“ pavedė tęsti žemesniems CK funkcionieriams. Iš pokalbių su jais istorikui paaiškėjo, kad svarbiausias dalykas yra ne jo darbai, o jo biografija.“

Tad kokia su manimi keliaujančio Profesoriaus biografija? Kur ir kada ji prasideda? Gyvai persakant jos nebeišgirsiu, tačiau, laimė, Profesoriaus liudijimas yra paliktas 2016 m. išleistame jo straipsnių rinkinyje Apie Anykščius ir anykštėnus. Tereikia atsiversti skyrių „Tėviškė“ ir įsiskaityti į krištolinės sąžinės žodžius: „Mano atminties atspirtis buvo Bičionių kaimas, prie vieškelio prigludusi Tėviškė ir Tėvų auginama gausi šeima, kurioje taip gera buvo augti, dirbti, mokytis. Prie mūsų lauko net 10 kaimynų. Kiekvienas iš jų – su savo buvusia ir tęsiama istorija.

Mūsų šeima ir kaimynai buvo mano pradinis universitetas su fakultetais, seminarais, speckursais. Kaimynas Jurgis Tumas pasakodavo apie karą su turkais, kai Šipkoje slepiantis apkasuose virš galvų lėkė kaip palivonai (puodynės) sviediniai. Mano Tėtė, Klemas Tumas ir Juozas Karvelis kalbėdavo apie kaimo jaunuolių kelionę per Atlantą ir gyvenimą Amerikoje, Antanas Strolia – apie bolševikų perversmą Peterburge, kai caro leibgvardijos pulko kareivinėse, atsisakydami kariauti, laiptinėje iš trečio aukšto mėtė savo šautuvus, juos sutrupindami. Antanas Kugys bylojo apie Pirmojo Pasaulinio karo kareivio vargus vokiečių belaisvėje, mano dėdės Juozas ir Povilas Grybai – apie Nepriklausomybės karą su lenkais, Širvintų kautynes. Bičionių pakalnėje, prie Degesės, gyvenęs Kovas vis šnekėdavo apie savo brolį – Lietuvos kariuomenės lakūną, o kai užgirsdavo retą dalyką – lėktuvo ūžimą, keldavo baltą audeklą, kad brolis atpažintų jo sodybą. Mano broliai Kazys, Juozas, Povilas, svainis Stasys Gutauskas, kaimynas Jurgis Kiaušas kalbėdavo apie Lietuvos kariuomenę ir karo tarnybą Kaune, brolis Kazys dar prisimindavo ir mokymąsi Salų žemės ūkio mokykloje.

Į mano atmintį įsirėžė apylinkių visuomenę telkęs Burbiškio bažnytkaimis su bažnyčia, jos choru, vakariniu varpo gaudesiu, su pradžios mokykla, jos skambučiu, mokytojais, jaunųjų ūkininkų, šaulių, pavasarininkų veikla, jų patriotinėmis šventėmis, vaidinimais. Burbiškis man išlieka atminty su ten įsikūrusiu paštu, krautuvėle ir darbymečio metu dvaro dirbančiuosius pietų kviečiančiu pakabinto bėgio gabalo skardžiais dūžiais, su visos burbiškėnų žemdirbių visuomenės, jos šviesuomenės nerimu dėl Vasario 16-osios Lietuvos valstybės nūdienos ir ateities. Ir su Burbiškio mišku, kuris 1944 m. antroje pusėje tapo burbiškėnų apsisprendimo su Trispalve ir priesaika kovoti dėl Lietuvos išlaisvinimo karine stovykla.

Tas pats vieškelis vedė į Burbiškį ir priešingon pusėn – ten, kur tolėliau, už septynių kilometrų, Šventosios slėny paskendę slėpiningieji Anykščiai su jų didžiais poetais, rašytojais, mokyklomis, nesiliaujančiu trečiadienio turgaus ratų dardėjimu, rogių šliuožimu ir linksmais ar susirūpinusiais iš ten pavakariais grįžtančiaisiais.

Visa Tėviškėje semta patirtis nutrūko, jos šaltiniai staiga išseko 1951 m. spalio 3 dieną. Nuo tada antraisiais namais man tapo Vilnius.“

Tačiau dabar su Profesoriumi esame mudviejų gimtinėj. Manuosius Rubikius nuo Bičionių skiria vos šeši kilometrai. Palengva traukiam prie Rubikių ežero. Veik pusiaukelėj užsukam į Burbiškio kapinaites, aplankom artimųjų kapus. Visai čia pat ir Burbiškio dvaras, iškilęs Venslovovičių giminės valdymo metu (nuo XVIII a. pabaigos). 1932 m. dvarą iš Venslovovičių nupirko Petras Kriaučionis, o 1933 m. pardavė jį kartu su aštuoniais hektarais žemės iš JAV grįžusiam jėzuitų kunigui Pranciškui Zabielai. Šis dvaro rūmų šiaurės rytų pusėje įrengė bažnyčią, kleboniją ir įkūrė parapiją, vakarinė pusė atiteko pradžios mokyklai. Tai buvo pirmoji Profesoriaus mokykla.

Palengva traukdami Rubikių ežero link, kalbamės apie laukiančius darbus, būtinus parašyti tekstus, ateities užmojus. Aš guodžiuosi, kad niekaip neįstengiu pabaigti istorinio romano Gardiniečiai, kad apskritai mažai berašau, tuščiai eikvoju laiką, kad stokoju valios ir ryžto, kad turškiuosi kasdienėj rutinoj. Profesorius atlaidžiai pažvelgia į mane ir šypsodamasis taria: „Svarbiausias tavo darbas būti mama, visa kita palauks.“ Ir aš jo žodžiais tikiu, jie stebuklingai ramina, nuo manęs atstoja įkyrūs priekaištai ir kaltė. Prisimenu Profesoriaus mintis, įrašytas jo recenzijoje apie mano romaną Azuritijos kardinolai: „Motinystė ‒ dovana, kuri moterį padaro kilnią. Kartais motinystė klaidingai pateikiama kaip kliūtis šiuolaikinei moteriai, kaip vergystės forma, neleidžianti atsiskleisti jos tapatybei. Netiesa. Kiekviena Motina, net ir ta, kuri neverta šio kilnaus vardo, nusipelno meilės ir atlaidumo, nes ji įgalino ir išgyveno didįjį Žmogaus atėjimą į šį pasaulį.“ Pėdinu paskui Profesorių ir staiga mane pagauna keistas noras pavadinti jį Antaniuku. Žinau, nedera ir nepagarbu, bet iš jo sklindanti šiluma ir nuoširdumas gundo į jį kreiptis taip, kaip dauguma artimesnių kraštiečių jį vadina. Susilaikau. Atsiprašydama tik mintyse tą vardą ištariu.

Nė nepastebim, kaip prieinam Rubikių ežerą. Stabtelim prie atminimo akmens Profesoriaus broliui, laisvės gynėjui, partizanų Žaliosios rinktinės vadui Kaziui Tylai. 1945 m. balandžio 28 d. NKVD kareiviai jį sugavę įvarė į Rubikių ežerą ir sušaudė. Savo brolį Profesorius apibūdina kaip principingą Lietuvos valstybės pilietį, patriotą, gerbtą bendraamžių ir vyresniųjų. Užsimena, kad 1934 m. laikraščiui „Jaunasis ūkininkas“ paskelbus rašinių konkursą tema „Mūsų sodybų sutvarkymas ir medžiais apsodinimas papuoš visą Lietuvą“, Kazio rašinys laimėjo pirmąją vietą. Be kita ko, Profesoriaus brolis sykiu su Burbiškio mokytoju Antanu Grigu ir kitais inteligentais dalyvavo Papilio kalnelio Rubikių ežero pietinėje pakrantėje tyrinėjimuose ir rezultatus paskelbė „Ateities“ laikraštyje. Kazio aprašu ir dabar naudojasi archeologai.

Įsikibęs ilgesingu žvilgsniu į raibuliuojantį ežero paviršių, Profesorius man dar apie daug ką pasakoja: apie 1863 m. sukilimą, jo atbalsius gimtajame Bičionių kaime, sąsajas su senelio Antano Tylos šeimos gyvenimu, apie sovietinių okupantų nužudytus, ištremtus dorus, sąžiningus, prievartai nenusilenkusius Bičionių, Pagraužių, Kalvelių, Burbiškio, Rubikių, Piktagalio, Šiaulių kaimų žemdirbius, apie svarbiausią lietuvių tapatybės bruožą ‒ prisirišimą prie valstybinės laisvės ir lietuvių kalbos, apie lietuviškąjį idealizmą, apie perskaitytas, brangintas knygas… nesustodami vardijam jų pavadinimus, autorius. Profesorius lyg juokais paklausia, ar esu skaičiusi Herberto Džordžo Velso Laiko mašiną. Mažumėlę nustembu ir atsakyti nebespėju… Grįžtelėjusi, pamatau jį kažin kur skubantį. Sakytum, iš po vaiskios Anykščių krašto padangės tekinas lekia į niūrias lapkričio darganas. Ir dabar aš netveriu noru jam šūktelti ir paklausti: „Ir kur, mielas Profesoriau, taip nieko nesakęs skubat, kai šitoks aukštas ir giedras Anykščių krašto dangus?..“

Bendra renginio dalyvių nuotrauka

Petras IVANOVAS, Zarasai

Garsus Sadūnų kaimas Zarasų rajone savo istorija. Prieš šimtą trisdešimt metų šiame kaime gimė Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas Juozas Buzelis. Šiandien Sadūnai žinomi ir todėl, jog čia yra labai darbšti, visada kupina gražių iniciatyvų ir darbų kaimo bendruomenė. Šiandien joje per 200 sodiečių.

Visai neseniai sadūniečiai ir visi zarasiečiai buvo turiningo įvykio liudytojais. Bendruomenės pirmininkės Reginos Macijauskienės, bendruomenės aktyvistų iniciatyva Sadūnų kaime pastatytas ir atidengtas paminklinis akmuo kraštiečiui, pedagogui, pirmojo stiegiamojo Seimo nariui Juozui Buzeliui atminti. Tai ir labai graži bendruomenės dovana Lietuvos atkūrimo šimtmečiui.

Paminklo atidarymo metu Sadūnų bendruomenės pirmininkė Regina Macijauskienė jo dalyviams papasakojo, kad bendruomenės nariai idėją puoselėjo jau seniai. Rajono Savivaldybė šią iniciatyvą parėmė ir drauge bendruomenės nariai ją įgyvendinimo.

Renginio metu buvo prisimintas garbingas žemiečio Juozo Buzelio gyvenimo kelias.

1908 m. Juozas Buzelis baigė Mintaujos gimnaziją, iš ten į gimtąjį Dusetų valsčių atveždavo nelegalios lietuviškos literatūros. Vasaros atostogų metu Juozas bendravo su vietos jaunimu, mokė jaunuolius lietuviškai skaityti ir rašyti. 1915 m. baigė Dorpato universiteto Medicinos fakultetą. Pirmajam pasaulinio karo metais jis Rusijoje, Tulos gubernijos ligoninės gydytojas. 1916–1918 metais dirbo Latvijoje, Agluonoje. Ten žemietis organizavo 75 vietų ligoninę ir joje dirbo vyresniuoju gydytoju, vėliau ligoninės vedėjas. Tuo metu šioje ligoninėje dirbo apie 30 lietuvių tarnautojų. 1917 m. gegužės mėn. nuo Aguonos ligoninės lietuvių deleguotas atstovas į Visos Rusijos lietuvių seimą, vykusį Peterburge, kuriame pirmą kartą buvo iškelta Nepriklausomos Lietuvos valstybės idėja.

1919–1920 m. Ežerėnų apskrities gydytojas. Daktaras ir dar įsteigė ir Zarasų progimnaziją ir nuo 1919 m. spalio 20 d. tapo jos direktoriumi. Aktyviai gydytojas, pedagogas reiškėsi visuomenės gyvenime. 1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas Utenos rinkimų apygardoje.
1922–1927 m. vėl Ežerėnų apskrities gydytojas, išrinktas Valstiečių liaudininkų sąjungos apskrities komiteto pirmininku, vėliau – kooperatyvo „Patrimpas“ valdybos pirmininkas ir apskrities tarybos narys. Visą savo gyvenimą, savo veikla Juozas Buzelis buvo nepakantus neteisybei. Po visų politinių skersvėjų 1926 metais jis dirba Zarasuose, kalėjimo kalinių gydytoju. 1927 m. sukūrė šeimą, susilaukė trijų vaikų. Nuo 1930 m. Salako sveikatos centro vedėjas, nuo 1931 m. Valstybinės akių ligų ambulatorijos vedėjas, nuo 1939 m. – Degučių apylinkės sveikatos punkto vedėjas. Tik atsitiktinumo dėka jis, jo šeima išvengė tremties. Išgelbėjo sena draugystė su Justu Paleckiu. Mirė 1967 metais, palaidotas savo gimtinėje.

Paminklinio akmens atidengimo metu dėkoja bendruomenei garsioji plaukikė, Juozo Buzelio anūkė Aiškutė Buzelytė-Tranienė

Atidarymo metu kalbėjo rajono savivaldybės meras Nikolajus Gusevas, jis džiaugėsi, kad bendruomenė atliko labai gražų darbą, įamžino garbaus savo krašto sūnaus atminimą. Maža bendruomenė, bet dideli jos darbai. Padėkos žodį bendruomenei, jos žmonėms tarė ir Dusetų seniūnijos seniūnas Saulius Kėblys. Meras Nikolajus Gusevas, administracijos direktorius Benjaminas Sakalauskas, Dusetų seniūnas Saulius Kėblys, bendruomenės pirmininkė Regina Macijauskienė atidengia paminklą. Perkerpama juosta, jos dalys išdalijamos šio krašto žmonėms, artimiesiems. Prie paminklo žodį tarė ir Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas. Jis kalbėjo apie meilę tėvynei. Tėvynė kaip motina yra viena. Klebonas džiaugėsi, kad šio krašto žmonės turi puikų pavyzdį kaip reikia mylėti tėvynę. Juozas Buzelis iškilus tautos sūnus, jo gyvenimas – gražus tėvynės meilės ir pasiaukojimo pavyzdys. Klebonas dėkojo visiems, kad nepamirštami kraštui brangūs žmonės, visiems linkėjo Dievo palaimos. Klebonas pašventino paminklinį akmenį.

Atidengiamas paminklinis akmuo, skirtas Juozo Buzelio atminimui

Regina Macijauskienė rūpinosi ne tik paminklinio akmens pastatymu Sadūnuose. Ji surado Juozo Buzelio artimuosius. Tiesa, dukra Milda ir sūnus Visvaldas jau iškeliavę į Anapilį. Tačiau šios įspūdingos šventės sulaukė gražus Juozo Buzelio artimųjų būrys. Į šias iškilmes atvyko iškilaus veikėjo dukra Aija Antanėlienė, anūkės Sigita, Audra. Juozo Buzelio anūkė Aiškutė Buzelytė Tranienė garsioji plaukikė Lietuvoje, ji šlovina Lietuvą pasaulyje. Prie paminklinio akmens ji kalbėjo kad su Sadūnais visus juos sieja dvasinis ryšys ir jų senelio atmintis. Dėkojo bendruomenei už Juozo Buzelio atminimo įamžinimą.

Po iškilmingo paminklinio akmens savo kraštiečiui atidarymo, gausus būrys bendruomenės narių susirinko į bendruomenės namus. Į juos sutilpo vis visi norintys. Čia vyko bendruomenės dešimtiems metų jubiliejaus minėjimas.

Šio renginio metu teko bendrauti su Juozo Buzelio dukra Aija Antanėlienė. Ji džiaugėsi savo tėvo atminimo įamžinimu Sadūnuose. Sadūnai jai ir artimiesiems brangus ir artimas kraštas. Antrojo pasaulinio karo metais visa šeima gyvena čia, čia visi bendravo su vietos gyventojais, čia susirado daug bičiulių ir draugų. Savo gimtinės visada ilgėdavosi ir jos tėvas Juozas Buzelis. Čia jis atgulė amžinojo poilsio, čia palaidota daug jiems brangių ir artimų žmonių.

Juozo Buzelio dukra prie paminklinio akmens

Dukra daug pasakojo apie jai brangius žmones. Tėvelis vedė 1927 metais. Jo išrinktoji buvo liuteronė Klara Zvirbule. Ji latvė. Taip laikais santuokos kitatikių nelabai buvo toleruojamos. Juozo Buzelio bičiulis buvo Vaižgantas. Jis visada garsėjo tolerancija. Iš pradžių ir jis spyriojosi, o po to sutiko. Klara Buzelienė greitai išmoko lietuviškai ir Zarasuose dirbo mokytoja. Juozo Buzelio žmona savo vardą išvertė į lietuvių kalbą ir tapo Aiškute.

Močiutės garbei Aiškutės vardas atiteko ir grasiajai Lietuvos plaukikei.

Dukra Aija pasakojo apie kilnius tėvo poelgius, meilę tėvynei ir žmonėms. Sovietmečiu jai teko patirti daug skriaudų, ne sykį priminta jai tėvo veikla, tačiau ji visada didžiavosi savo tėvu, jo kilniais darbais ir šiandien saugo jo atminimą.

Sadūnai atokus kaimas Zarasų rajone, tačiau jį garsina šiandien ne tik garsioji kaimo kapela, garsus jis savo istorija, savo žmonėmis.

Helmut Bohn. Prie gyvenimo vartų. Vertėja Dalia Kižlienė. – Vilnius: Briedis [2018]. – 400 p.

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – autobiografinę vokiečių autoriaus Helmuto Bohno knygą „Prie gyvenimo vartų“. Tai iš Eseno kilusio žurnalisto, Trečiojo reicho kario pasakojimas apie sovietų lageriuose praleistus metus. Mūšiuose prie Nevelio 1944 m. pradžioje dvidešimt devynerių metų H. Bohnas pateko į raudonarmiečių rankas. Po kelių apklausų ir grasinimų sušaudyti autorius perkeliamas į belaisvių stovyklą.

Kalint lageriuose H. Bohnui tenka patirti visą karo belaisvių būties tragiškumą: sunkų darbą durpyne ir miško kirtimuose, kęsti nepriteklių, badą ir šaltį. Trokšdamas kuo greičiau sugrįžti namo ir palengvinti savo dalią, autorius tapo uoliu „antifašistu“. Laisvę H. Bohnas atgavo 1947 m. pabaigoje. Po Antrojo pasaulinio karo autorius parašė nemažai knygų, bet būtent „Prie gyvenimo vartų“ pripažinta geriausiu jo darbu.

H. Bohno knyga – tai pasakojimas apie neįtikėtinai sunkių gyvenimo aplinkybių verpete atsidūrusį žmogų. Paprastą karo belaisvį, kuris, nebūdamas joks didvyris ar fanatiškas nacis, pasirinko sprendimą „bendradarbiauti“. Ši knyga – apie laisvės troškimą ir jos kainą.

Leidyklos „Briedis“ informacija

Ignas MEŠKAUSKAS, www.voruta.lt

Kai Šiltoje aplinkoje susėsim prie baltai padengto šventiško Kūčių stalo, nors akimirkai mintimis  nusikelkime  ant pliko ra­žienų lauko Pernaravos seniūni­jos Preikapės kaime, kur kadaise stovėjo dešimties  sodybų  pamiškėje kaimas, tame tarpe ir Bagdonų sodyba. Žemės čia nėra derlingos, žmonės nėra turtingi bet geri, tarpusavyje nuoširdžiai bendravo vienas kitu pasitikėjo.

       Miškas, kuris buvo čia pat, frontui praūžus buvo apgyvendintas apylinkės jaunimo ir vienas kitas iš toliau atvykęs jame prisiglaudė, kad žuvus savieji neatpažintų ir nenukentėtų.  Niekas nenorėjo eiti į Kuršo frontą ir gultis į purvą kariauti su vokiečiais, kurie buvo geresni okupantai už rusą, kurio niekas  nelaukė, bijojo, nes jie trypė mūsų vertybes, viską kas mums  buvo brangu ir  lyg kokie keturkojai nežino kas yra  Kūčios nei Šv. Kalėdos. Daug kaimo jaunuolių, palikę šiltas gryčias, brolius ir seseris išėjo į mišką, kalbėjo su okupantu ginklo kalba.

Bagdonų šeima, kaip ir dau­guma kaimo žmonių, 1947-aisiais laukė Kūčių ir Kalėdų. Ėjo ketvirti krauju pasruvę okupaci­jos metai…

Artėjant Kūčioms, kiekvienas,  nežiūrint kur jis bebūtų, svajojo prisėsti su savais prie baltai padengto stalo, atsilaužti plotkelės gabalėlį, pasidžiaugti, kad švenčių sulaukei, prisiminti vaikystę, pažiūrėti į ateitį – ypač gyvenant miškinių gyvenimą, jei jų gyvenimą  žiemą, ant eglių šakų palapinėse galima pavadinti gyvenimu.

Bagdonų duktė Kazytė gerai pažinojo apylinkės jaunuolius, ku­rie šalo miškuose, nuolatiniuose pavojuose… Išgirdusi jų nedrąsią sva­jonę praleisti Kūčias po stogu, Ka­zytė pakvietė juos pas save į neto­li miško stovinčią gryčią, nes jų šeima ir Gineitų šeima  remdavo partizanus, suteikdavo jiems šilumą, prieglobstį. Miško brolių atvykimui  neprieštaravo nei tėvas nei motina.  Juk savi.

Ne taip paprasta suruošti Kūčias būriui vyrų, kurie ateis  iš miško sušalę. Visa našta ant pečių gulė  dukteriai Kazytei. Padėjo kaimo moterys, ypač kaimynė ryšininkė Gineitytė Janina lakstė visą dieną.

Sugriuvo ginkluoti vyrai į trobą su šurmuliu Kūčių naktį vėjo ir sušalusios geležies kvapu. Visi žinomi, pažįstami,  ne pirmi metai ap­linkinių kaimų vyrai, ūkininkų vai­kai, netekę savo namų.

Sušalę, trynė sužvarbusias rankas, pajuokavę, sustatę ginklus į kampą, padėjo atnešti papildomai stalus, suolus ir  pamažu susėdo už stalo.Vienas jų atsistojęs padėkojo Dievui ir likimui, kad jie persekiojami nuolatinių pavojų išliko  nuo priešo kulkų gyvi, persižegnoję meldėsi, sustoję pagerbė tuos, kurių mūsų tarpe nebėra. Ryšininkė Kazytė dalino kalėdaičius, laužė,  vaišinosi, valgė, linkėjo vienas kitam  kitais metais sugrįžti į savo gimtuosius namus ir patys tikėjosi susėsti prie savo Kūčių stalo.

Skaičiavo ko  nebėra, kur ir kokiomis aplinkybėmis žuvo, komentavo, aptarė, kaip galėjo išvengi žūties. Visi  šilumoje prie baltai padengto stalo buvo linksmi, patenkinti

 Jau buvo įpusėjusi vakarienė, kai Bagdonienė kažko užlipo ant aukšto kumpio  dešros ar kitą ko ir pamatė rusų kareivius baltais apsiaustais iš tolo supančius namus.  Buvo labai šviesi mė­nesiena ir ant balto sniego gerai matėsi. Vyrai šoko prie ginklų ir  bėgo pro duris, pro langus. Bet už durų pasitiko kulkų spiečius, jie buvo apsupti. Kovėsi čia pat, prie namo ir veržėsi į mišką. Pragariška ugnis. Kas kiek šaudė sunku suvokti, tik girdėjosi komandos dviem kalbom. Proveržis į mišką pavyko, dauguma – apie 15 partizanų prasiveržė. Šeimininkas tėvas Bagdonas su sūnumi iššoko pro langą ir lai­mingai pasitraukė į mišką su partizanais. Tėvas buvo tik sužeistas, vėliau suimtas tardomas, teisiamas ir pasiųstas į lagerius.

Dar prieš apsupant Bagdonų sodybą, dalis stribų atėjo pas mus, Gineitus ir pradėjo mušti  motiną, klausdami kur yra tėvas. Motina negalėjo sakyti kur tėvas, nes tėvas   išėjo  pas kūčiojančius partizanus. Mes buvome pakūčioje. Motina nuėminėjo nuo kūčių stalo, tvarkėsi, o tėvas  išėjo pas Bagdonus pakūčioti, pabendrauti dar su partizanais. Bemušant motiną išgirdom pragarišką šaudymą Bagdonų sodyboje, ten kur nuėjo tėvas… Visi išbėgom į kiemą. Pamatėm per baltą lauką mėnesienoje  atbėgant Bagdonų Kazytę. Ji bėgo vienplaukė  su palaidinuke rankose nieko neturėdama. Sugulę stribai  mūsų kieme ėmė į ją šaudyti. Ji krito, kėlėsi ir vėl bėgo tiesiai į mus. Antrą kartą krito, vėl kėlėsi bėgo į mus. Trečią kartą krito, nebesikėlė, – prisimena, ką matė iš savo kiemo penkerių metų  Gineitų dukrelė Aldutė, dabar Petrušienė.

Kai nutilo šūviai, kareiviai ir stribai ėmė rinkti žuvusius ir sužeistus. Gineikos Jono, Aldutės tėvo, kuris išėjo pabendrauti su partizanais, tarp žuvusių ir sužeistų nerado. Jį rado vėliau naktį. Jis sužeistas  pasislėpė tarp kieme gulėjusių rąstų ir tikėjosi išlikti,. Bet jį  pamatė ir čia pat kieme sušaudė.

Žmona įsitikino, kad jam pavyko su partizanais prasiveržti į mišką, nes į namus negrįžo. Naktį, palikusi dukrytę  namie  mėnesienoje ji išėjo  ieškoti į mišką. Prisiklausiusi kalbų, kad miškuose po kautynių sužeistus ne visus suranda, jie  sužeisti miršta nuo žaizdų arba sušąla. Braidė po gilų sniegą,  Joneli, Jonelį, bet Jonelis neatsiliepė, miškas tylėjo. Prisiplūkusi po gilų sniegą grįžo namo, bet akių nesudėjo. Dukrytė penkių metukų likusi namie prisiverkusi, išvargo, užmigo ir nežino kada grįžo iš miško mama… Kai  prabudusi pamatė motiną vaikštant po gryčią, paklausė kur tėvelis, bet mama tylėjo, jai rūpėjo miškas. Bet likimas taip susidėjo, kad juodas paukštis per Kalėdų pirmq  dieną pats į namus atnešė klaikią žinią ant sparnų…

Auštant pirmą Kalėdų dieną stribai vėl pribuvo rinkti žinių, kas ruošė miškiniams Kūčias, kas padėjo, ką suimti,  išsivešti. Motinai pasiskundus, kad Jonas negrįžo, stribas atsakė, kad tavo Jonelis guli ant grindinio, pasityčiodamas pridūrė, kad gali jam nunešti pagalvę…  Žmona puolė į ašaras. Jai paaiškino, kad jį rado sužeistą, pasislėpusį tarp rąstų Bagdonų kieme, nušovė ir įmetė  vežimą prie žuvusių.

1947 metų Kūčios Preikapės kaime baigėsi tragedija – žuvo trys partizanai: būrio vadas Justinas Puidokas, partizanas Antanas Prelgauskas, Ignas Sabaliauskas, partizanas Zigmas Mačiulis, mokytojas buvo sužeistas, pateko į nelaisvę. Nuvežtas į Čekiškę ir kalėjo lageriuose. Vežamas į Čekiškę sunkiai dejavo…

Jonas Gineika po mūšio rastas sužeistas pasislėpes kieme  tarp rastų. Čia jį tiesiog nužudė, norėdami parodyti, kad daugiau žuvo partizanų.

Kaimynas Boleslavas Kaza­kevičius ir A. Jankūnienė, stribų išvaryti iš namų, visus žu­vusius partizanus ir sužeistą Zigmą Mačiulį sukrovė į vežimą, nuvežė tą pačią naktį su stribais į Če­kiškę ir suguldė ant grindinio prie bažnyčios.

Po kelių dienų nelaimingieji dingo nežinia kur. Čekiškio miestelio gyventojai  kartais mato naktį  šviesas  ir pajudintą žemę šalia žydų kapinių.

Po Jono Gineičio žūties po nervinės įtampos žmona vis eidavo į mišką, nešdavo ryšulėlį baltinius pakeisti ir šaukdavo Jonelį. Ji netikėjo kad Jonelio nebėra. Vis žiūrėdavo pro langą į keliuko vingį, laukdama pareinant. Sakydavo, nemačiau žuvusio, nemačiau laidojant, nežinau kur kapas.  Visa tai netiesa kieno klaida. Ji tikėjo, kad Jonelis pasitraukė  su partizanais į mišką ir kovoja už Lietuvą.

Susirūpinusios trys dukterys  dėl motinos sveikatos kreipėsi į vienuoles, kurios davė įvairių žolelių ir motina pasveiko.

Kūčių nakties atsiminimui,  susikaupusioms ašaromis išlieti, kad galėtume priklaupti  vėlinių dieną, uždegti žvakutę, šalia žydų kapinių sukasėm  gauburėlį, pasodinom gėlyčių ir laikėm, kad tai – žuvusiųjų kapas.  Pastovim, patylim ir nuo to būna lengviau. Ateidavom ne tik per Vėlines bet ir dažniau. Gyvenantys netoli ir praeiviai mūsų apsilankymą pastebėdavo- mena  duktė Aldona.

Kada išmušė svajonių išsipildymo valanda, atėjo pas seserį Janina, buvusi ryšininkė, daug kartų pabuvojusi Čekiškės rūsiuose, žmogus pagal drabužius darbininkų statuso ir pasakė, kad mes klaupiamės ne ten kur  yra kapas.   Nuvedė prie   krūmelio ir pasakė – „čia“.

Susizgribę, kad žmogui reikia atsilyginti, bent paprasčiausiai  labai nuoširdžiai padėkoti, ieškojo, bet nepavyko jo surasti. Iškilmingai perlaidojant partizanus, kaip nusipelnęs geru darbu nepasirodė, liko tamsoje. Arba jis buvo prisilietęs prie Kūčių tragedijos ir norėjo sąžinę nuplauti, arba jį ištiko emigranto dalia.

Atkasus kapą radom gražiai suguldytus visus keturis, o ant jų kojų paguldyta Kazytė. Mama iš karto  tėvą atpažino. „Po keturiasdešimt metų vėl Tave matau“ – sukliko mama… – neturėjau širdies žiūrėt  –  atsimena duktė Aldona ir priduria, kad mama neklydo: ant kairės kojos buvo tas pats  batas su kuriuo išėjo iš namų gulėjo ant grindinio. Kitas batas buvo likęs pas Bagdonus ar nusikratė vežant į Čekiškę…

Po iškilmingo perlaidojimo, tinkamo partizanų pagerbimui, stovi tautos pastatytas, pašventintas  Čekiškės kapinėse paminklas, ant kurio į viešumą išėję vardai: JUSTINAS PUIDOKAS IGNAS SABALIAUSKAS ANTANAS  PRELGAUSKAS, BAGDONAITĖ KAZYTĖ, žuvę už laisvę 1947 m.  Savo tėvą  Joną GINEITĮ pasiėmė palaidoti prie savųjų.

Už partizanų pardavimą Kūčių naktį, pardavusiajai Lietuvos Karo lauko teismo nuosprendį įvykdė sekančių metų gegužės mėnesio pabaigoj. Amžininkų tvirtinimu buvusi labai graži mergina.

Prienų miškų urėdija, Verknės girininkija, Gojaus miškas. Šauliai palydi senuosius metus Lietuvos partizanų bunkeryje. Renginio organizatorių nuotraukos.

Julius PROŠKUS, LŠS Kauno šaulių 202-osios kuopos vadas, www.voruta.lt

Laikas bėga nesustabdomai, nebeliko gyvųjų amžininkų kurie prisimintų pokario metus ir tas žūtbūtines Lietuvos partizanų kovas su naujais okupantais. Tą vaizdą galima atkurti tik prisiminus jau senai anapilin išėjusių tėvų pasakojimus bei  atidžiai ir objektyviai išnagrinėjus išlikusius archyvinius dokumentus. Šie Gojaus miške tragiški veiksmai, prasidėjo 1944 m. rūgpjūčio mėnesį, tik ką sovietinei armijai nustūmus vokiečius už Nemuno o čia pradėjus šeimininkauti NKVD vidaus kariuomenei. Jų veiksmai atitiko visus stalininių okupantų kriterijus ir manieras.

Prasidėjus represijoms jaunesni vyrai, vengė pakliūti okupantams į nagus, pradėjo slapstytis, kad būtų kur nuo darganų prisiglausti, įrenginėjo slaptus bunkerius Taip vienas iš pirmųjų, 1944 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais buvo įrengtas bunkeris ir Gojaus miške. Kas jį statė – niekas neišdavė, tik žinoma, kad tų pačių metų gruodžio mėn. vyko atkakli kova tarp čia buvusių partizanų ir reguliarios NKVD vidaus kariuomenės kareivių. Tuomet buvo nukauta daug kareivių, nes jie užsišoko ant gerai užsimaskavusių partizanų kulkosvaidininkų. Tačiau jėgos nebuvo lygios, keliems žuvus partizanai turėjo  palikti pozicijas ir trauktis.

Kovos vietose žuvo du nuo fronto atsilikę vokiečių kariai ir keturi vietiniai vaikinai – Nemeikštis, Vrubliauskas, Vaitkevičius ir Komsiukas. NKVD kareiviai neleido jų laidoti, taip ir apkasė žūties vietose. Tik po daugelio metų, Lietuvai atstačius Nepriklausomybę, buvo iškasti ir su derama pagarba palaidoti Butrimonių kapinėse. NKVD -istai patyrę didžiulius gyvosios jėgos  nuostolius ėmėsi dar didesnių represijų, buvo tardomi aplinkiniai gyventojai, tarp kurių buvo ir skundikų. Pagal tokius NKVD tardytojo apklausiamojo Stakliškiečio Mickaus Jono teiginius, kad mano tėvas Pranas Praškevičius-Proškus buvo aršus sovietų valdžios priešas, kad jis subūrė Gojaus miške ginkluotų partizanų būrį, pats yra tos „bandos“ vadas o jo sodyba yra netoli šio miško Gerulių kaime ir ten jie nuolat renkasi.

Tėvas buvęs nuo 19 metų Lietuvos savanoris, dirbęs VSD tarnyboje, pasienio policijos pareigūnu Zarasų užkardoje, buvo šaulys, nuo 1935 metų grižo į Gerulių kaimą. tvarkyti savo žemę, kurią gavo kaip savanoris. Sodyba, pagal to meto standartus, tapo pavyzdinė, Niekada netoleravo komunistinės propagandos, todėl  turėjo priešininkų kurių tikslas buvo vienas- bet kokiu būdu pakenkti, aplieti purvu. Buvo tardoma ir mano motina Proškienė Marijona, ji teigė, kad nežinanti kur jos vyras, namuose nesirodė nuo rugsėjo mėnesio. Neužilgo po susišaudymo Gojaus miške, gruodžio 24 d. (tai buvo kūčių d.) į sodybą įvažiavo mašina, su azijietiško tipo būriu kareivių ir rusu karininku. Visą šeimą išvarė į kiemą, (buvome namuose šešiese, aš dar trijų metų neturėjau) iššaudę gyvulius susikrovė į mašiną o visus pastatus ir namą padegė, kad greičiau įsidegtų dar ir langus išdaužė. Karininkas motinai rėkė rusiškai(…tu sakei, kad nežinai kur tavo vyras o jis tam miške į mus šaudė..) Kiek buvo tiesos, dabar niekas nepasakys, tačiau KGB archyve, tėvo asmens   byloje, tokie parodymai minėto Mickaus, Kazlausko iš Gailiakiemio, Daukšos iš Butrimonių  yra.

Tėvo buvimo vieta buvo išaiškinta 1946 metais  ir represuotas kaip tėvynės išdavikas- Tuskulėnuose. NKVD apklausoje dėl Gojaus bunkerio, tragiška lemtis buvo miškininkui Jasunskui Steponui iš Gerulių km. Jis  tardant buvo žiauriai daužomas, pagaliau užmuštas ir numestas į griovį. Tėvai bent sūnų galėjo palaidoti.  Niekada Gojaus miškas negirdėjo tiek šūvių, granatų sprogimų, tą vėlyvąjį 44- tųjų rudenį ir dar ilgus metus jie aidėjo… Niekada ąžuolai milžinai, eglės skarotos neregėjo tiek kritusių svetimų atėjūnų ir savų sūnų – šios žemės gynėjų, kurių kūnus Jinai priėmė, jų kraują sugėrė, kad vėl atgimtų nauja karta, nauji patriotai, Lietuvos žemės gynėjai. Daugiau nedrįskit būti pardavikais-skundikais ir šmeižti savo tautiečius. Amžina šlovė kritusiems kovose Lietuvos didvyriams!!!

Antanas Arlauskis. 1939 m. Arlauskių šeimos archyvo nuotraukos

Albertas RUGINIS, Mažeikiai, www.voruta.lt

Buvome šiek tiek   girdėję apie žuvusius pievėniškius brolius Arlauskius.

2009  metų rudenį   Mažeikių muziejaus darbuotojas Algimantas Muturas, Mažeikių rajono  savivaldybės  vyriausioji specialistė  Rūta Končiutė   ir Politinių kalinių sąjungos Mažeikių skyriaus pirmininkas Albertas Ruginis nuvykome į Pievėnų miestelį.

     Pievėnų bažnyčios klebonas Saulius Styra maloniai leido pažvelgti į bažnytinę laidojimų  įrašų knygą. Joje radome 1944 m. gruodžio 15 d. tuometinio bažnyčios klebono J. Šlevo  įrašą:

     1944 m. spalio 9 d. Žemalėje nušauti Pievėnų gyventojai broliai Arlauskiai: Antanas, 28 metų amžiaus, šaltkalvis, liko žmona Zuzana ir sūnus Antanas.

Jonas, 27 metų amžiaus, vedęs, krautuvininkas.

Petras, 24 metų amžiaus, vedęs, ūkininkas.

Jų tėvai yra Anastazija ir Povilas Arlauskiai.

Pašarvoti ir palaidoti tą pačią dieną Pievėnų kapinėse.

     Arlauskių kapą suradome tik su kapinių prižiūrėtojos Sofijos Butkuvienės pagalba, nes žuvusieji buvo palaidoti į seną giminės kapą,   antkapyje jų vardų  neįrašyta.

Kaune gyvenantis  pievėniškis, Vietinės rinktinės karių sąjungos vadas Bronius Girdvainis prisimena, jog broliai Antanas ir Jonas buvo tarnavę Lietuvos kariuomenėje. Dalyvavę  Lietuvos laisvės armijos (LLA) Žemaičių legiono kariniuose mokymuose Platelių miškuose. Priklausė  Pievėnų savigynos būriui.

     Sudomino jų žūties data 1944 m. spalio 9 d. Kaip žuvo broliai Arlauskiai ?

Gauja

     1941 m. prasidėjus Vokietijos – TSRS karui į vokiečių nelaisvę pateko daug rusų kareivių. Jie buvo uždaryti  į belaisvių stovyklas. Vėliau dalis belaisvių buvo išskirstyti po ūkius,  kad padėtų  ūkininkams dirbti žemės ūkio darbus.

     Vėliau belaisviai buvo surenkami atgal į belaisvių stovyklas. Bet  jie  nenorėjo  ten grįžti.  Dalis pabėgo, susibūrė į gaujas ir bastėsi po miškus apiplėšinėdami gyventojus.

     Viekšnių valsčiaus   Savarinos, Bobulinos ir Degimų kaimuose nuo seno gyveno sentikiai  rusai. 1940 metais atėjus sovietams,  dalis jų tapo naujosios  valdžios aktyvistais. Prasidėjus karui ne visi suspėjo pasitraukti į Rusiją. Pasilikusieji  ėmė  slapstytis ir greit susitiko su valkataujančiais belaisviais ir susivienijo.

     Stalinui paskelbus, jog visi pasidavusieji į nelaisvę bus teisiami, belaisviai nutarė prisidėti prie kovos prieš vokiečius. 1942 m. spalio mėn. prie Laižuvos jie  išardė geležinkelio ruožo dalį. Ir, kaip patys vėliau skelbė, sutrikdė traukinių eismą visai dienai.

     Pranas Gaudiešius  iš Miciškių kaimo už kriminalinius nusikaltimus policijos buvo paieškomas, tad   ir jis   prisidėjo prie belaisvių. Gaujos vadas Ivanas Nesterovas paliepė Mykolui Sagaidakui išbandyti naujoką.

     Mykolas Sagaidakas  ir Pranas Gaudiešius pasaloje patykojo iš Tryškių  į Papilę dviračiais važiuojančius Tryškių policininkus Antaną Meinorių ir Antaną Dargį. Juos nušovė ir paėmė jų ginklus.

     Policininkai buvo iškilmingai Tryškiuose palaidoti, o vokiečių valdžia ėmėsi atsakomųjų priemonių. 1943 05 19 sutelktomis vokiečių, Lietuvos policijos ir vlasovininkų (Vlasovas sovietų generolas, perėjęs vokiečių pusėn) jėgomis Savarinos, Bobulinos ir Degimų kaimai buvo„ išvalyti“. Keletas vietinių gyventojų  nušauta, dalis išvežta darbams į Vokietiją. Gaujų dalyviai spėjo pabėgti į Balėnų mišką,  ten pasivadino „Raudonaisiais Žemaitijos partizanais“. Prie jų prisijungė dar keliolika belaisvių, pabėgusių iš Mažeikių.

     1944 m. gegužės mėn. Telšių komendantūra organizavo Balėnų miško valymą, keletas gaujos dalyvių buvo nušauta, keletas sužeistų suimta. Apie tai žurnale ,,Policija“ rašė tuometinis Nevarėnų policijos viršininkas Brencius. Dalis gaujos dalyvių bandė prasigauti fronto link, bet pakeliui buvo vokiečių apsupti ir sunaikinti.

     1944 m. rudenį, artėjant frontui,  Mykolas Sagaidakas ir Aleksandras Pozdniakas Plėnakių kaime nušovė Tryškių viršaitį Feliksą Misiulį.

     Gauja, vedama Sagaidako,  iš Tučių kaimo išsivedė į Birbiliškės mišką mokytoją, buvusį šaulį, Praną Kučinska. Vėliau rastas subadytas  jo  lavonas.  Prano Kučinsko šeima 1941 metais ištremta į Sibirą.  P. Kučinskui tada pavyko pabėgti.

Lemtingas susitikimas

     1944 m. spalio 7 d., sovietams puolant Sedą, Pievėnus užplūdo rusų kareiviai. Broliai Arlauskiai iš Pievėnų  ir Pievėnų bažnyčios patarnautojas, ištremtosios mokytojos Kučinskienės brolis iš Tučių kaimo Vytautas Šakys, skubiai traukėsi link vakarų, matyt tikėjosi   patekti į Liepoją. Tačiau kelyje iš Tirkšlių į Žemalę susitiko sovietinius kareivius. Juos į Tirkšlius vedė Balėnų gaujos dalyviai Pozdniakovas, Aleksandras Bružas ir Miša mažasis. Susitikimas buvo lemtingas. Broliai Arlauskiai buvo nušauti, Antaną Arlauskį kulka pasivijo jau toli nubėgusį…, o Vytautą Šakį paleido gyvą.

     Vėliau Bružas, jau būdamas sovietiniu valdininku Tirkšliuose, kalbėjo, esą Arlauskius   nušovę kareiviai.

     Kitą dieną, kaip mena Bronius Girdvainis, Geidžių kaimo gyventojas Tenys žuvusiųjų kūnus pakasė Lėlaičių koplyčios šventoriaus kapeliuose. Gavę žinią, vėliau  juos parsivežė giminės ir slapčia palaidojo Pievėnų kapinėse.

     Vilniuje gyvenantis žuvusiojo Antano vaikaitis, irgi Antanas Arlauskis, prisimena močiutės pasakojimą, jog koplyčios šventoriuje žuvusiųjų kapas buvęs apkrautas žolėmis ir šakomis. Močiutė klausinėjusi  gyvą išlikusį Vytautą Šakį apie žudynes, bet jis bijojęs net kalbėti.

     2017  metais   naujai  pastatytame  šeimos kapo  antkapyje   įrašytos ir  žuvusiųjų   brolių  Arlauskių  pavardės.

Albertas RUGINIS, Mažeikiai, www.voruta.lt

     LLA Žemaičių apygardos Alkos rinktinės vado Kazimiero Venckaus-Adomaičio 1947 metų lapkričio 24 dienos įsakyme Nr. 22 rašoma:

     ,,Buvusį LLA Mažeikių rinktinės ,,Alka“ štabo viršininką ,,AMBO“, šių metų rugsėjo 18 d. nukautą   prie Židikų miestelio susišaudymo metu  su enkavedistų gauja, nuo mirties dienos išbraukti  iš rinktinės sąrašų.“

     Kas buvo ,,AMBO“? Nei vardo, nei pavardės,  ir nežinia,   kokiomis aplinkybėmis jis žuvo?

 Židikų garnizono  12 kareivių grupė 1947 m. rugsėjo 18 d. Židikų – Sedos kelyje, Osteikių kaimo ribose, susitiko iš krūmų vežimu išvažiuojančius 4 partizanus. Susišaudymo metu trys vežime sėdėję vyrai pabėgo. Šalia vežimo ėjęs vyras atsišaudydamas  pasitraukė į krūmus.   Išgirdę šaudymus   atskubėjo  dar 20 Židikuose dislokuoto Vėtrovo  MGB divizijos  dalinio kareiviai.  Apsupę krūmus, jie   liepė partizanui pasiduoti.

     Kaip rašoma MGB ataskaitoje, apsuptasis  sakęs: ,,Kareiviai, gyvas aš nepasiduosiu, savo gyvybę  aš atiduosiu už nepriklausomą Lietuvą.  Jūs kareiviai ir aš kareivis. Nenumeskite mano kūno kur nors į pelkę, palaidokite mane Židikų kapinėse. Aš ukrainietis, bet kovojau už Lietuvą. Aš dirbau Minske  elektros  suvirintoju ,  ir mano gyvenimas buvo skurdus. Raudonoje armijoje karo metu buvau sužeistas į koją, bet gydytojas manęs  gerai  neišgydęs vėl pasiuntė į frontą.  Aš nepatenkintas sovietų valdžia, todėl įstojau į partizanus. Man  suimtam  bus blogai, todėl aš gyvas nepasiduosiu“.

Paklaustas,  kiek jų, kovotojų, esą,    atsakė, jog daug, apie 60 žmonių  ir kad vežimą su arkliu paėmę iš dešimtininko.

     Vykstant  tokiam  dialogui, prie apsuptojo prišliaužė kareivis ir metė granatą.  Prie žuvusiojo  rastas rusiškas automatas PPŠ, belgiškas revolveris ,,Brauning“, pasienio kariuomenės leitenanto antpečiai, medalis ,,Už pergale prieš Vokietiją“, vokiškas kariškas žemėlapis, R. Frolovo, Alfonso Vinčos, Stasės Kupliauskaitės pasai ir Adomo Plieno pažymėjimas. Taip pat užrašų knygelė ir nuotraukų.

     MGB nustatė, jog žuvusysis buvo ukrainietis, kariuomenėje tarnavęs nuo 1941 metų. Iš  rusų   dalinio, dislokuoto Klaipėdoje, pabėgęs 1944 metais.

     Jo pavardė liko nežinoma. Atkeliavęs  iki Plokštinės  miško,  vyras  1945 metais užmezgė ryšį  su partizanais ir įstojo į Juozo Jakumo – ,,Spalio“ būrį. Gavo ,,AMBO“ slapyvardį.

     Šarnelės kaimo gyventoja prisiminė, jog vieną žiemą keli kaimo gyventojai slapstė partizanus ir  tarp  jų   buvęs toksai    ruskelis,  atrodo,   pabėgęs iš kariuomenės,  galbūt  ukrainietis.

     Vėliau, matyt pramoko  lietuvių kalbos.   ,,AMBO“   kaip patyręs kareivis (gal net karininkas)   buvo paskirtas ,,Alkos“ rinktinės štabo viršininku.

     Žuvusiojo paskutinis noras tikriausiai nebuvo įvykdytas. Apie palaidojimą Židikų kapinėse jokių duomenų nėra. Ant bruko numestas irgi nebuvo.

     Prie Židikų – Sedos kelio,  dešinėje pusėje miškelyje, vadinamame ,,Klebono ąžuolynu“, buvo užkastas nežinomas partizanas. Vietinė moteris  tą vietą prižiūrėjo, pasodindavo gėlių. Moteris seniai mirusi, o partizano kapo žymės nėra.

     Gal ten ir guli Ukrainos sūnus, ,,Alkos“ rinktinės štabo viršininkas ,,AMBO“ ?..

www.voruta.lt

The post Nepaprasta kovos už laisvę istorija: Lietuvos partizanai Signatarų namuose appeared first on Voruta.

Mindaugo Lukošaičio piešinys

Albertas RUGINIS, www.voruta.lt

     Tik prasidėjus antrajai sovietinei  okupacijai,   Mažeikių MVD pradėjo kovą prieš partizanus. Jau 1945 metais jaunesn. leitenantas Mezjanovas  ir leitenantas Vaitiekus buvo pasiųsti į Renavo apylinkes. Ten jie, apsimetę partizanais, per Renavo  paštininkę Žvirzdinaitę ieškojo ryšio su partizanais. Po jų apsilankymo buvo suimta nemažai žmonių.

     1946 03 20 – 25 dienomis milicijos darbuotojai Augucevičius, Dargis, Jonušas, Rimkevičius, Matulionis, Vaitiekus, vadovaujami jaunesniojo leitenanto  Mezjanovo, apsimetę partizanais bastėsi po Sedos ir Barstyčių apylinkes, ieškodami Alkos štabo. Apsistojo Užbradumės eiguvoje,  eigulio Prano Rimkaus sodyboje. Ten sutiko keletą partizanų.  Mezjanovas iš Sedos iškvietė kariuomenę. Keletas partizanų buvo suimta, o Alkos štabo adjutantą Steponą Janušą nušovė. Eigulys Rimkus irgi buvo suimtas, jis   žuvo sovietiniame lageryje Rusijoje.

     Po tos grupės reido Sedos apylinkėse buvo suimti ir Šiauliuose teisiami  dar 48 žmonės. Vėliau vidaus reikalų ministras uždraudė milicijos darbuotojus naudoti provokaciniuose žygiuose.

     1946 metų pabaigoje Mažeikių MVD įkūrė specialią agentų – smogikų ,,Siaubo“  grupę.  Jie, apsimetę partizanais, turėjo užmegzti ryšį su pogrindžio  organizacijomis ir tikrais partizanais, ir juos sunaikinti. Pasivadino LLA Mažeikių atskirąja  kuopa. Juos vadu paskirtas agentas – smogikas Pranas Levinas – ,,Siaubas“. Grupės veiksmus koordinavo MGB operatyvinis įgaliotinis jaunesnysis leitenantas Aleksandras Mezjanovas, gimęs 1914 metais.  Grupė iš MVD buvo perduota MGB žinion ir apsistojo Mažeikių vlsč. Kurmaičių ir Troškučių kaimuose. Įsigijo daug ryšininkų, kurie manė, jog padeda tikriems partizanams. ,,Siaubo“ grupė užmegzdavo ryšį su pogrindžio organizacijomis, nustatydavo jų dalyvius. Tada MGB juos suimdavo. MGB nepasiekiamus partizanus naikino grupės smogikai.

     1947 06 23 Viekšnių vlsč., Purvėnų kaime,  Apolonijos Undžienės  sodyboje smogikai  nušovė  tris    A. Skurvydo būrio partizanus.

     1948 08 05 Sedos vlsč. Dagių miške smogikai nušovė  tris miegančius Alkos štabo pareigūnus ir rinktinės vadą K. Venckų – Adomaitį. Po to ,,Siaubas“ apsiskelbė esąs Alkos rinktinės vadas.

     1948 09 08 Mažeikių vlsč. Maigų miške nušovė  du partizanus. Vėliau 1949 metais tame pačiame miške nukovė dar tris.

     1949 12 27 Tirkšlių vlsč. Gaurylių kaime, Girdvainio sodyboje, nušovė tris partizanus.

     ,,Siaubo“ grupės agentai – smogikai  sunaikino 17 laisvės kovotojų. Remiantis jų pranešimais, suimta apie 200 žmonių.

Grupės dalyviai

     Pranas Levinas gimė 1906 metais. Akmenėje baigė 2 pradinės mokyklos skyrius. Buvo  1941 metų birželio sukilėlis. 1944 m. grįžus sovietams,  slapstėsi Norkiškių kaime, Plungės rajone. 1946 metais MGB suimtas ir tų pačių metų lapkričio 2 d. pasižadėjo dirbti spec. grupėje, buvo paskirtas grupės vadu. Jam buvo duotas agentūrinis slapyvardis ,,Ąžuolas“, jis  turėjo veikti  kaip partizanas ,,Siaubas“. Visa jo grupė vadinosi ,,Siaubo“ grupė. Įtemptai ,,besidarbuojant“ pašlijo sveikata, ir kaip ,,nusilpęs“ darbuotojas P. Levinas  1949 metais gydėsi MGB žinybinėje sanatorijoje.

     Jonas Levinas gim. 1904 metais, tai    Prano Levino brolis. Užverbuotas 1946 11 09, bet į grupę įtrauktas tik 1948 08 08, veikė kaip agentas–smogikas ,,Renė“, partizaniškas slapyvardis ,,Saulė“.

     Klemas Noreikis gimė 1921 metais, užverbuotas 1946 11 03, agentūrinis slapyvardis ,,Dobilas“, veikė kaip partizanas ,,Kardas“. Jis buvo paskirtas ,,Siaubo“ pavaduotoju.

     Juozas Kairys gimė 1918 metais Tauragės apskrityje, agentūrinis slapyvardis ,,Tigras“, veikė kaip partizanas ,,Jokeris“.

     Endrichas Volchandas  gimė 1918 metais, vokietis, suimtas Viekšnių apylinkėse ir į smogikų grupę įtrauktas 1947 01 05. Veikė kaip partizanas ,,Tauras“. Vaikščiojo apsirišęs gerklę  lyg negalintis kalbėti.  Jis smogikams pasirodė nenaudingas ir 1947 06 26 čekistinės operacijos metu Purvėnų kaime A.Undžienės sodyboje, smogiko ,,Sakalo“ (Juozo Meižio) buvo nušautas.

     Juozas Keršis gimė 1918 metais. Viekšnių gyventojas, agentas ,,Garsukas“, veikė kaip partizanas ,,Pelėda“, ,,Pušis“. Vėliau Viekšniuose pardavinėjo akmenis iš žydų kapinių. Mirė neaiškiomis aplinkybėmis.

     Titas Antanavičius gimė 1921 metais Kurmaičių kaime, baigė 4 skyrius. Buvęs policininkas 1941 – 1944 metais, užverbuotas 1946 02 16 kaip agentas ,,Plunksna“, veikė kaip partizanas ,,Vampyras“. Jo motinos sodyboje Kurmaičių kaime buvo įsikūrusi ,,Siaubo“ grupė.

     Kazys Šiuipys gimė 1926 metais, baigęs 4  pradinės mokyklos skyrius, dirbo  jūros prekybos uoste šaldytuvo mašinistu. Užverbuotas ir fiktyviai įdarbintas stribu Mažeikiuose. Dirbo ,,Siaubo“ grupės ryšininku.

     Bernotas, legaliai dirbęs Mažeikių ligoninės vairuotoju, užverbuotas kaip agentas ,,Rakauskas“ 1949 m. gegužės 1 d.

 Iškilmingame posėdyje Mažeikiuose  už sėkmingą ,,valstybinės užduoties“ įvykdymą (Sakalų štabo sunaikinimą) garbės raštais buvo apdovanoti saugumiečiai, jų tarpe ir Bernotas. Bet jis apdovanojimo atsiimti neatėjo.

     Partizanų ryšininkė Valė Striaupytė prisimena,  jog Bernotas gyveno šalia ligoninės, pas jį gyvenusi vyskupo M. Reinio giminaitė Liucija Reinytė. Partizanai Bernotą įtarinėję. Suimtas Sakalų štabo viršininkas  A. Čerkasas iš kalėjimo per Šarkienę perdavė raštelį, kad Bernotas iškviestų ,,Siaubo“ ,,partizanus“ jį išvaduoti. Bernotas  supyko ir apsimetė nieko nežinąs.   Išdavikas , beje,  savo gyvenimą užbaigė pats– kilpoje.

     ,,Siaubo“ grupėje  dalyvavo daugiau agentų – smogikai ,,Vilius“, ,,Vėtra“, ,,Ženovas“. Apie juos žinių mažai.

Kada laisvės kovotojams paaiškėjo ,,Siaubo“ grupės veikla,  ruoštasi su jais susidoroti.

     1950 m. gegužės 19 d. ,,Siaubo“ grupė buvo pasiųsta į Sedos valsčių likviduoti ,,Bičiulio“ partizanų būrį. Pranas Levinas, bijodamas, kad jo nesunaikintų, kartu su broliu Jonu slapta pasitraukė iš būrio. Su savim pasiėmė kulkosvaidį, automatą ir revolverius ,,Mauzer“, ,,Valter“.  Apsiskelbė  žuvusiais, patys  pasislėpė Akmenės III-čiame kaime pas Jadzę Levinienę. Ten įsirengė slėptuvę. Pranas Levinas ragino žmoną prašyti pašalpos iš MGB, neva už   dingusį vyrą. Naktimis broliai plėšikaudavo. Iš Alkiškių kolūkio pavogė 5 avis. 1951 11 30 broliai buvo suimti. Ypatingasis pasitarimas Maskvoje jiems už piliečių ir kolūkinio turto vogimą skyrė po 10 metų lagerio. Prokuratūra jų tribunolui teisti neperdavė.

     Kartu su Levinais iš būrio pasitraukė ir Klemas Noreikis – ,,Kardas“, jis irgi buvo nuteistas. Jį mažeikiškis Antanas Kazlauskas sutiko Norilsko lageryje. Bet tuo laiku Antanas Kazlauskas apie jo buvusią veiklą dar  nieko nežinojo.

Veiklos pabaiga

     Vyresn. leitenantui Mezjanovui išvykus dirbti į Klaipėdos srities MGB, o broliams Levinams pabėgus ir pasislėpus,   ,,Siaubo“ grupė iširo.

   Kovoti prieš  partizanus buvo siunčiami pavieniai agentai – smogikai:

     Smogikas ,,Pelėda“ 1950 10 16 Plinkšių miške nušovė vienintelį likusį iš ,,Bitės“ būrio partizaną Albertą Želvį. Po to buvo inscenizuotos kariuomenės kautynės su partizanais.

     Smogikas ,,Pelėda“ kartu su smogiku ,,Varėnu“ (Glazausku) 1951 06 21 Sedos girioje nušovė partizanus Lisecką ir Žilinską,   ir ten pat juos užkasė.

     Toje pačioje girioje ,,Varėnas“ 1951 09 16 nušovė partizaną Adomą Akavicką – ,,Šoferį“, gimusį 1921 metais Anapolės kaime.

     Smogikas ,,Pelėda“, apsimetęs partizanu, nuklydo į Salantų rajoną, ieškodamas  dar gyvų partizanų,  ir 1951 10 08  pats buvo nušautas Salantų rajono smogiko ,,Beržo“.

     Taip užsibaigė okupantų MGB šėtoniškas ,,Siaubo“ projektas. Jo kelias nužymėtas Tėvynės patriotų krauju.

,,Siaubo“ pėdsakais

     Prasidėjus Atgimimui,  Titas Antanavičius ,,Plunksna“, nesigirdamas savo žygiais, dirbo Mažeikių ETG (Elektrotechnikos gamykloje). 1998 m. policijos dienos progos minėjime T. Antanavičius kultūros rūmų salėje buvo pagerbtas, kaip Nepriklausomos Lietuvos prieškario policininkas.

     Politiniai kaliniai pareiškė protestą ir paviešino jo buvusią veiklą. Prokuratūra žadėjo pasidomėti jo veikla. Bet ,,Plunksna“ taip ir nugyveno pasmerkimo nesulaukęs.

     Jis pats apie savo veiklą ,,Siaubo“ būryje jau 1956 04 05 LTSR prokuratūrai rašė: ,,Turėjau ryšį su žmonėmis, kurie veikė prieš Tarybų sąjungą. Bet tai dariau pagal MGB nurodymus nuo 1945 metų iki 1952 metų. MGB viršininko Veriko bute, dalyvaujant leitenantui  Mezjanovui, man buvo pasakyta, jog sudaryta grupė, kurios  tikslas nustatyti ryšį su antitarybiniais elementais, per juos— su banditais, kad juos vėliau sunaikintume. Aš buvau tos grupės vyriausiu ryšininku.“

     Iš lagerio 1955 metais grįžęs Pranas Levinas ,,Siaubas“ dirbo Akmenės gelžbetonio gamykloje. Lietuvai tapus nepriklausomai, P. Levinas, kaip buvęs politinis kalinys, gavo nuo okupacijos nukentėjusiojo kompensaciją. Gyveno Akmenėje daugiabučiame name. 1998 metais muziejaus darbuotojas Algimantas Muturas ir politinis kalinys Albertas Ruginis apsilankė pas P. Leviną, bet jis  neįsileido.  Pakviesta jį aptarnaujanti slaugos darbuotoja tą kartą  irgi nebuvo įsileista. Levinas bijojo.

     1999 metais A. Muturas ir A. Ruginis  surado Alkos štabo žuvusiuosius. Tuomet žuvusio partizano Juozo Jakumo sūnus Juozas  Jakumas kreipėsi į rajono prokuratūrą.  ,,Siaubo“ grupei  buvo užvesta byla.  Bet nė vienas jos dalyvis neatsidūrė teisiamųjų suole.

     Smogikas Klemensas Noreikis grįžęs iš lagerio gyveno Liepojoje Latvijoje. 2001 metais buvo kreiptasi į Latvijos prokuratūrą dėl Noreikio ekstradicijos, bet latviai atsisakė jį išduoti.

K. Noreikis mirė 2010 08 20, nesulaukęs atpildo. Tai buvo paskutinis ,,Siaubo“ grupės narys.

The post Albertas Ruginis. Agentai – smogikai Mažeikiuose appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

1944 m. vasarą Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, kilo visuotinis ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai, kuriam nuo 1949 m. vadovavo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS). LLKS Taryba 1949 m. vasario 16 d. priėmė deklaraciją, kuri užtikrino Lietuvos valstybės tęstinumą ir skelbė lietuvių tautos valią atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę. Deklaraciją pasirašė aštuoni partizanų vadai: Jonas Žemaitis-Vytautas (1909–1954), Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918–1957), Petras Bartkus-Žadgaila (1925–1949), Leonardas Vilhelmas Grigonis-Užpalis (1905–1950), Aleksandras Grybinas-Faustas (1920–1949), Vytautas Gužas-Kardas (1920–1949), Bronius Liesis-Naktis (1922–1949), Juozas Šibaila-Merainis (1905–1953).

Siekiant įprasminti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją ir ją pasirašiusių signatarų atminimą, Lietuvos ypatingasis archyvas parengė parodą, skirtą Deklaracijos paskelbimo 70-osioms ir jos signataro Jono Žemaičio-Vytauto 110-osioms gimimo metinėms paminėti. Parodos stendai eksponuojami ant buvusių KGB rūmų fasado Gedimino pr. 40 Vilniuje, o virtuali paroda skelbiama Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje.

Parodoje skelbiami dokumentai ir fotonuotraukos saugomos Lietuvos ypatingajame archyve (LYA), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC), LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje (OLKM), Lietuvos nacionaliniame muziejuje(LNM), Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijoje ir Lietuvos Respublikos Seimo archyve (LRSA).

Parodos kuratorė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja Nijolė Maslauskienė.

Kviečiame apsilankyti

The post Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija ir jos signatarai appeared first on Voruta.

Mindaugo Lukošaičio piešinys

Gediminas KAJĖNAS, www.bernardinai.lt

„Būtina atrasti savo santykį su praeitimi, kad galėtum drąsiai žvelgti į ateitį“, – teigia dailininkas Mindaugas Lukošaitis (g. 1980), dar 2003 metais sukūręs piešinių ciklą „Pasipriešinimas“, skirtą lietuvių pokario rezistencinei kovai atminti. Ciklas, kurį sudaro 100 darbų, Lietuvoje didesnio atgarsio nesulaukė ir buvo parodytas vos keliose parodose Šiuolaikinio meno centre bei paties dailininko sodyboje, Šiaulių rajone.

Paradoksalu, tačiau šie piešiniai patraukė užsienio meno kuratorių dėmesį: 2004 m. M. Lukošaitis dalyvavo tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalėje San Paule, Brazilijoje, pasaulinė meno leidykla „Phaidon“ dalį šio ciklo piešinių publikavo knygoje „Vitamin D“. 2005 m. visą piešinių ciklą įsigijo Danijos šiuolaikinės dailės muziejus „Louisiana Museum of Modern Art“. Šiais metais atskiroje muziejaus ekspozicijų salėje, šalia Pablo Picasso parodos „Taika ir laisvė“, eksponuoti ir visi 100 dailininko sukurto ciklo „Pasipriešinimas“ piešiniai.

Apie vaizduotę, padedančią geriau suprasti istoriją, rezistencijos temos aktualizavimą šiandien, menininko atsakomybę ir patriotizmo sampratą dailininką Mindaugą Lukošaitį kalbina Gediminas Kajėnas.

Mindaugas Lukošaitis. Gedimino Kajėno nuotr.

Papasakokite, kodėl kūryboje ėmėtės rezistencijos temos. Kaip atradote šią temą?

Tiesą sakant, viskas vyko spontaniškai ir netikėtai net man pačiam. Iki tol mano žinios apie rezistenciją buvo gana blankios ir nepasakyčiau, kad ši tema apskritai mane domino. Sykį, kažką sau pieštuku laisvai paišydamas, tiesiog nupiešiau karo sceną, ir šis piešinys netikėtai pasėjo man nerimą bei suvokimą, kad kai kas svarbaus mūsų istorijoje yra įvykę, kas ir šiandien vis dar gyva… Būtent šis nesąmoningai gimęs piešinys privertė susimąstyti apie partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje, visų pirma sau pačiam įprasminti šią temą. Net gerai neišmanydamas rezistencijos istorijos, tiesiog ėmiau fantazuoti ir kurti vaizdinius, galimas to meto situacijas ir įvykius.

Taip nutiko, kad nuo kūdikystės neprigirdžiu viena ausimi. Matyt, visiškai natūraliai, prisitaikant prie tokios negalios, regėjimas man – itin svarbi pažinimo priemonė. Nuolatinis stebėjimas ir pastebėjimas kaip kokiam plėšrūnui tapo mano pranašumu, ir aš ėmiau tuo naudotis. Todėl piešimas – stebėjimo dėka galvoje sukauptų vaizdų, detalių ir situacijų išraiška. Paišant man nereikia žiūrėti į nuotraukas, kad atkurčiau buvusį vaizdą, man visiškai užtenka archyvo, kuris yra sukauptas galvoje.

Tačiau kokiu archyvu gali pasinaudoti, jei nieko bendra neturi su įvykiais, vykusiais prieš pusšimtį metų?

Piešdamas ciklą „Pasipriešinimas“, aš mėginau įsivaizduoti, kaip būtų, jeigu būtų. Tai tam tikra simuliacija, pasitelkus vaizduotę. Savo darbe siekiau ne išlieti savo emocijas, bet kūrybiškai atkurti galėjusią vykti sceną. Čia yra ir elementaraus amatininkiškumo – jei išmanai logiką, pavyzdžiui, kaip anatomiškai susilenkia rankos raumenys, tuomet žinai, kokia bus rankos padėtis, kaip ji atrodys atlikdama vieną ar kitą veiksmą. Baigęs darbą surengiau parodą likusiems gyviems „Prisikėlimo“ apygardos partizanams, ir jie stebėjosi, kad viskas nupiešta taip, lyg pats būčiau ten dalyvavęs. Tačiau čia nėra jokios mistikos – karas taip pat turi savo vaizdų logiką.

Pats brendote jau Nepriklausomoje Lietuvoje, tad kodėl Jums dabar prireikė gręžtis į praeitį mėginant atkurti, vadinasi, ir savaip išgyventi visus šiuos įvykius?

Svarbu, nes piešiniai tampa pretekstu prisiminti ir aktualizuoti pačią rezistencijos temą. Manau, kad ir piešiniuose pati tema, kurios minėjimo formos Lietuvoje šiandien yra pasenusios ir nesikeičia jau du dešimtmečius, atsiskleidžia naujai ir netikėtai. Savo darbu nesiekiau ką nors paaiškinti, nušviesti ar moralizuoti, tiesiog pamėginau į istoriją pažvelgti „kaip galėjo būti“ žvilgsniu. Tai tik mano įsivaizdavimai, galima rekonstrukcija.

Tik nupiešęs visą ciklą ėmiau aktyviai domėtis partizanų pasipriešinimu Lietuvoje – skaičiau knygas, dienoraščius, atsiminimus. Kuo labiau gilinausi, tuo man tapo akivaizdžiau, kad visos tos istorijos tiesiog neįmanoma suvokti, logiškai sudėlioti schemų: savas–svetimas, draugas–priešas. Viskas gerokai sudėtingiau… Ar galima pasakyti, kas šiame kare kovojo už Tėvynę, o kas – už save? Ar ši takoskyra būtina? Ar įmanoma ją nubrėžti? O gal Tėvynė ir aš – viena ir tas pat?

Pasipriešinimo temą išvystėte gan plačiai – ciklą sudaro net 100 piešinių. Kas Jums svarbiausia buvo kuriant šį darbą?

Buvo kilę nemažai abejonių dėl pačios formos, to elementaraus piešimo pieštuku ant balto lapo, nes akademinį piešimą iki nebegalėjimo visi pereina, ir ką gi tu čia dar gali nustebinti… Visų pirma aš stengiausi piešti profesionaliai, pats sau išsikėlęs kartelę, kad nesusidarytų įspūdis, jog tai tik šiaip sau eskizai, kuriuos bet kas gali nupiešti. Atlikimui skyriau ypatingą dėmesį, nes piešinio esmė ir yra ta, kaip techniškai atlikta – nuo detalių iki visumos.

Pagrindinę ciklo dalį nupiešiau per mėnesį, buvau užvaldytas šios temos, ir piešiniai tiesiog patys liejosi. Iš kokių penkių nupieštų darbų palikdavau vieną. Taip pamažu susidarė nemaža krūva darbų. Paskui jau teko imtis atrankos, kad visas ciklas atspindėtų pasipriešinimo vaizdą su įvairiomis galimomis situacijomis bei numanomais epizodais. Man buvo svarbu, kad čia būtų ne tik žygdarbių – kovos, mirties, bet ir kasdienybės akimirkų. Piešinių cikle turi būti tam tikra vaizdinė dramaturgija, kurioje justum augančią įtampą, pulsuojantį nerimą ir net baimę. Tai padeda išvengti kartojimosi ir nuobodulio.

Ar galima sakyti, kad kurdamas šį ciklą daugiau rėmėtės ne žiniomis, bet intuicija ir vaizduote?

Kiekvienas subtilesnis įvykio ar istorijos suvokimas yra susijęs ne su žinių kiekiu, bet vaizduote. Paradoksalu, bet taip yra. Kaip tik vaizduotė leidžia patikrinti, kiek istorija yra nesumeluota ir nepagražinta, o turint priešingų interesų galima ją ir stipriau pasūdyti… Taip šie piešiniai man tapo pačios istorijos testavimu, nes vaizduotės dėka galėjau į situaciją pažvelgti įvairiais aspektais ir atskleisti ne vien faktus, bet ir atspalvius. Paprasta paimti skaičius ir jais manipuliuoti, kaip tai šiandien daro kai kurie istorikai. Tačiau būtinas net ir toks požiūris, nes būtent tai padeda patikrinti savo paties asmeninę poziciją.

Mano piešiniuose nėra kažkokių užslėptų prasmių, gilių poteksčių, intelektualinių žaidimų ar postmodernių mįslių. Viskas čia juodu ant balto nupiešta. Aš nesiekiau nei mitologizuoti partizaninį pasipriešinimą, nei jį pažeminti, nes tikrai nemanau, kad tai turėtų kažkokį milžinišką efektą. Šiuo piešinių ciklu aš tariu tarsi kodinį žodį ir stebiu, kokių asociacijų tai sukelia žmonių galvose. Sudrumsčiu vandenį ir žiūriu, kaip palengva sėda drumzlės. Reakcijų būta įvairių – nuo to, kad čia vos ne dar vienas socialistinis realizmas ir iki to, kad tai tiesiog naivios banalybės.

O ar menas apskritai gali padėti atsakyti į klausimus, susijusius su istorija ir atminimu?

Menas gali tapti puikia priemone intravertiškai domintis savimi rasti paaiškinimą ir tam, kas dedasi aplinkui. Šis istorinės tematikos darbas man asmeniškai tapo galimybe šiek tiek suvokti savo paties santykį su praeitimi, taip pat susigaudyti, kas ir koks aš esu čia ir dabar.

Negalėčiau šio darbo vadinti sugrįžimu, nes grįžti gali prie to, kas nutolę, kam susigrąžinti reikia didelių pastangų. Juk į pasakojimą, kaip Vytautas Juodojoje jūroje savo arklius girdė, mes jau žiūrime kaip į ženklą ir su ironija, ir tai mums jau tapę labiau simboliu nei kažkokiu faktu. O rezistencija yra gyva, ji – visai čia pat, lyg vakar viskas būtų vykę. Anuomet buvo kovojama kulkomis, šiandien kaunamasi žodžiais, pareiškimais ir interpretacijomis… Įtampa niekur nedingusi, žaizdos vis dar kraujuoja. Ir tai tęsis, kol neapsisuks istorijos ciklas, kol neperžengsime atminties slenksčio.

Panašiomis temomis nereikia mėgautis be paliovos, jas būtina iškelti tinkamu būdu ir laiku. Kitaip sulauksi tik erzelynės, nereikalingų įžeidinėjimų, ir pati tema, kuri yra be galo subtili, taps nuvalkiota, o jos prasmės – sumenkintos. Pastaruoju metu meno kūrinius išmokome vertinti pagal tai, kiek jie isterijos apie save sukelia – tarsi tik tuo kūrinys vertingesnis, kuo garsiau šnekėta. Tačiau skandalas yra tik vienas iš daugelio meno kūrinio sukūrimo strategijų. Šiaip sau patraukti dėmesį nėra sudėtinga. Neseniai Prancūzijoje įvyko toks incidentas – renginio metu kažkas kažką tiesiog šūktelėjo, ir kilo didžiulė panika, daug žmonių buvo sutrypta ir atsidūrė ligoninėje. Provokuoti nėra sudėtinga, bet kas prisiims atsakomybę už pasekmes… Ar išdrįsi atstovėti už savo darbus ir tada, kai iš visų pusių norės tavo galvos? O gal tavo šūkavimai tebus mėginimas atkreipti dėmesį į save patį grynai iš narciziškų paskatų? Todėl kalbant bet tokia tema visų pirma reikia apsispręsti ir susivokti pačiam – ką man asmeniškai tai reiškia, ar ko nors nepapiktinsiu be reikalo. Štai kur menininko atsakomybės klausimas.

Minėjote, kad domėtis partizanų istorija ėmėtės tik po to, kai nupiešėte visą ciklą. Ar kaip nors keitėsi Jūsų požiūris į rezistenciją skaitant ano meto atsiminimus? Ar knygose radote patvirtinimą to, ką pats nupiešėte?

Piešiant man visų pirma buvo svarbu nenuklysti per daug į lankas – rūbai, antsiuvai, ginklai, peizažas turėjo atitikti tą laikotarpį, kai ir vyko partizaninis pasipriešinimas. Žinodamas šiuos komponentus gali nupiešti tūkstančius galimų scenų, ir jos visos bus teisingos. Jei, pavyzdžiui, į žmogų pataikė kulka, jis galėjo nukristi aukštielninkas, jei kas nors ką nors prirėmė prie sienos, galėjo tai padaryti ir su gelžgaliu, ir su šautuvo buože. Viskas įmanoma.

Tačiau perskaitęs ano meto prisiminimus supratau, kad mano piešiniai yra gerokai skurdesni už pačią tikrovę. Štai, pavyzdžiui, toks dokumentinis pasakojimas: po kaimą vaikšto mažaūgis stribas, ant kurio nugaros ir pilvo kabo „neperšaunama liemenė“, padaryta iš plūgo geležies, o į kulnus daužosi per petį permesto šautuvo buožė. Aš tokio piešinio nenupiešiau, nes tikrai taip nebūčiau sugalvojęs. O jei būčiau nupiešęs, kas būtų patikėjęs… Sakytų, kokių čia komiksų pripiešei apie nykštukus. Aš paišiau savo fantazijas ir sapnus, puikiai suvokdamas, apie ką jie yra. Bet pasirodė, kad pati realybė yra gerokai spalvingesnė…

Vis dėlto šie sapnai yra labai arti tikrovės, tos istorijos, kuri, kaip pats minėjote, dar gyva.

Taip, ir šiuo atžvilgiu esu tuščiakalbis, o mano darbai – tik žodžiai vėjuje. Lengva man dabar paišyti apie rezistenciją, pagerbti partizanus, šnekėti tokia jau nebepavojinga tema, kai gyvename nepriklausomoje šalyje. Taip kalbėdamas ir paišydamas, aš niekuo nerizikuoju. O tie, kurie lemiamą akimirką turėjo pasirinkti – išduoti ar ištverti kankinimus, pasiduoti gyviems ar paleisti kulką, tai jie yra verti didžiausios pagarbos, nes liko ištikimi savo priesakai iki galo. Tokios drąsos neišmoksi ir už jokius pinigus nenusipirksi. Tie, kurie galėjo, jau tarė savo lemiamą žodį, stovėdami ant pasirinkimo slenksčio. Dabar, kad ir kokios mėnulio pusės imtų šviesti, kad ir kokių šios istorijos interpretacijų atsirastų, šie žmonės yra ir visada liks tie, kurie pakeitė istorijos virsmą. Ir šios garbės iš jų niekas niekada neatims. Kankinystė yra gerbiama visų kultūrų. Būtent šios pavienės asmenybės, kurios kritinėmis savo gyvenimų akimirkomis, prieš nukankinimą, pasirinko tiesą ir laisvę, šie žmonės yra mūsų tautos gyvastis, aukščiausia heroizmo pakopa.

Ar manote, kad ši pasipriešinimo istorija, kankinystės pagerbimas, bus gyvas ir po penkiasdešimties metų, kai nebeliks gyvų nei tų dienų, nei sovietmečio liudininkų? Ar netaps tai, kaip ir Jūsų paminėtas Vytautas su žirgais prie Juodosios jūros, tik simboliu, mitu?

Taip, neišvengiamai tai nueis į istoriją ir jau nebeskaudės, o visi aštrūs kampai taps apvalūs. Todėl šiandien, kol dar gyva ši istorija, kol tų žygdarbių raibulių dar matyti žmonių sąmonėse, būtina apie tai kalbėti, tirti, aiškintis ir šviesti. Svarbu, kad šioje istorijoje kiekvienas jos dalyvis užimtų sau deramą vietą. Pavėlavus bus paliktos neužpildytos ertmės, galimybė įvairioms interpretacijoms, o tuomet būtinai atsiras tokių, kurie istoriją traktuos savo naudai, arba jų versija baigsis liūdesio gaida. Tokius istorikus vadinu „liūdnais istorikais“, nes jie kalba, kalba ir būtinai savo mintis baigia „bet“. O tai būtinai skatina negatyvų vertinimą ir suvokimą. Taip gimsta tik dar didesnių neaiškumų ir nesusipratimų. Pasakojimai apie šią mūsų istoriją turėtų baigtis pakiliai, nes ši istorija ir joje dalyvavę žmonės yra to verti.

Vėliau šios istorijos suvokimas keisis, pereis naujus suvokimo etapus, tačiau akcentus, patį rezistencijos traktavimo pamatą turime supilti mes, kad ši istorija neliktų vien „bobučių pasakojimais“ ir taptų pozityviu postūmiu į priekį.

Minėjote, kad naujausiame darbų cikle imatės kitos Lietuvai, o ir visai Europos istorijai ypač skaudžios Holokausto temos. Kaip gimė ciklas „Žydai. Mano istorija“? Ir kodėl tai „mano istorija“?

Tai mane domino jau daug metų, tačiau visad jaučiau, kad tam nesu subrendęs, per anksti imtis šios itin sudėtingos temos. Galų gale tas laikas atėjo pradėjus auginti savo vaikus… Gyvenimo šeimoje patirtis leidžia į daug ką pažiūrėti naujai, matai, kaip kinta tavo paties mąstymas ir suvokimas, atrandi subtilių pustonių… Kai turi šeimą ir vaikų, gali gan lengvai įsivaizduoti, ką reikštų tau tokių brangių žmonių praradimas. Ir čia suveikia savęs įsivaizdavimas vietoje jų – nušauna ir suverčia kaip šiukšles į vieną duobę. Vienam šio ciklo piešiny aš ir sakau, kad ten į duobę krinta mano vaikiukas. Kraupu. Nors tai tik piešinys… Būtent dėl tokio asmeniško santykio tai ir yra mano istorija.

Tačiau tai mano istorija ir dėl to, jog esu lietuvis. Būtent tai man sukėlė nemažai apmąstymų. Žinau, kad Holokausto tema pasaulyje yra sukurta labai daug meno kūrinių, todėl pasakyti ką nors naujo yra sudėtinga. Be to, man kėlė nerimą ir galimos reakcijos iš įvairių pusių. Prieš imdamasis šio darbo daug svarsčiau, diskutavau pats su savimi. Jau pradėjęs, porą sykių buvau viską metęs… Paskui vėl sugrįždavau, nes mane labai jaudino pati tema. Paskui jau pernelyg panirau, kad traukčiausi atgal.

Šio ciklo kūrimo laikotarpis buvo labai sunkus akistatos su savimi metas. Niekaip negalėjau mąstyti taip, lyg aš visai „niekuo dėtas“ ir su šia istorija neturiu nieko bendra. Neradau vieno atsakymo. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, rodos, viskas suprantama ir nesunkiai paaiškinama keliais lakoniškais kokio nors istoriko sakiniais. Tačiau kuo arčiau įvykių, tuo tas konkretumas ir aiškumas vis labiau tirpsta, o pasekmė su priežastimi nebesusikabina į vientisą grandinę ir tarpuose atsiveria klausimai be atsakymų… Skaičiai savaime nieko neatsako, jie tik parodo mastą ir santykį.

Piešdamas visas tas scenas, situacijas, turėjau gerai įsivaizduoti ir rekonstruoti jas savo galvoje. Šiuo atveju aš viską turiu nuosekliai apmąstyti ir lyg koks aktorius prisiimu įvairius vaidmenis: esu šaunantysis, jaučiantis šautuvo buožės atatranką į petį, ir pasmerktasis, kurį stingdo mirties baimė, ir duobės kasėjas, kasantis kažkokią prakeiksmo duobę. Privalėjau stoti į akistatą su įvairiais požiūriais į vieną ir tą pačią situaciją, neturėdamas jokios galimybės išvengti „nepatogių“ klausimų. Ir nors šis ciklas, kaip ir ankstesnis „Pasipriešinimas“, yra mano vaizduotės vaisius, vis dėlto man svarbu iškelti ir pažinimo klausimą – kaip arti galiu priartėti prie tiesos ir kiek ji leidžiasi būti atskleista… Tai naujas, viešai dar nerodytas piešinių ciklas.

Kaip Jūs šiandien suvokiate patriotizmą?

Patriotizmas yra ne deklaratyvi laikysena, bet nuolatinis mąstymas, budri sąmonė suvokiant save kaip šios konkrečios erdvės ir laiko dalį. Tai tiesiogiai susiję su tapatybe ir atsakomybe už tai, kas vyksta. Jei aš, kaip koks buožgalvis, jaučiu, kad mano bala džiūsta, man jau neramu, ir aš priverstas ką nors daryti, nes žinau, jog negalėsiu transformuotis ir virsti, pavyzdžiui, arabu, kuris puikiai jaučiasi karštoje ir sausoje klimato zonoje. Gal tai susiję ir su tam tikra žmogaus psichologija? Kas nors, pusmetį pabuvęs Amerikoje, žiūrėk, jau lietuviškai su akcentu kalba, o aš vos savaitę ištvėriau Olandijoje, taip norėjosi grįžti namo. Kosmopolitiško mąstymo žmogus pasakytų, kad esu silpnas, negalintis adaptuotis naujoje aplinkoje, todėl ir kabinuosi į savo žemę. Galbūt jis ir teisus, tačiau aš girdžiu savo kalbą, pažįstu savo tautos mentalitetą, ir man to užtenka, kad jaučiuosi saugus. O būdamas saugus, aš galiu kurti.

Per penkiasdešimt okupacijos metų mūsų tapatybės suvokimas buvo taip nuskurdintas, jog mes ir iki šiol nesame tikri dėl to, kas esame. Man rodos, šiandien vis dar sunku didžiuotis tuo, kad esi lietuvis, nes neaišku, su kuo tai sieti. Mumyse vis dar gyva silikatinė sovietmečio estetika, kuri pasireiškia tiek mūsų aprangoje, tiek kulinarijoje. Gal todėl ir patriotizmą šiandien dažnai suvokiame tik kaip deklaraciją, kuri nieko nereiškia, tik skamba patosiškai.

Daug kas priklauso nuo asmeninio santykio su žmonėmis, gebėjimo pažvelgti kitam į akis. O jei gyvo santykio nėra, jei į gatvę išeini su baime ir nerimu, tai ir negali tapatintis su tokia aplinka. Santykio kūrimas prasideda nuo kasdienybės, nuo mažų dalykų – jei aš tave gerbiu, skaitau tavo knygą, man patinka tavo paveikslai ar kuriama muzika, tai aš niekur ir neišvažiuoju, nes nenoriu netekti to, kas man brangu. Taip jausdamasis žmogus ir kitą geba užkrėsti pozityviu mąstymu, o tada ima cirkuliuoti pagarba, supratimas ir meilė.

Kūrybingumas keičia santykį su tikrove, istorija ir pačiu savimi. Reikia naujų ir kūrybiškų sprendimų, kurie taptų mūsų tautos tapatybės ženklais. Tačiau specialiai to nesukursi, jokiais projektais „iš viršaus“ nepadarysi. Reikia, kad mūsų galvose atsirastų šiek tiek deguonies… Kantrybės. Tai itin subtilūs dalykai, kuriems tiesiog turi ateiti laikas.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-06-21-savaites-pokalbis-mindaugas-lukosaitis-gyva-rezistencija-juodu-ant-balto/64731

The post Mindaugas Lukošaitis: Gyva rezistencija juodu ant balto appeared first on Voruta.

Mindaugo Lukošaičio piešinys

Ignas MEŠKAUSKAS, www.voruta.lt

1946 m. sausio 26d. Peiksvos kaime Antano Sereikos šeimos istorijoje lemtinga diena: sunaikinta ne tik šeima, bet ir visas stambus ūkis. Nukautas ant savo gryčios slenksčio beginklis,  ne partizanas vyriausias sūnus Bronius, jauniausias sūnus Vytautas kartu su motina antrankiais surakintas ir išvarytas į Kėdainius – daugiau savo padangės nebeišvydo, o ligotas tėvas matant degančią sodybą liko gulėti  patvory ant sniego.

Nelaimės užuomazga – Peiksvos miškas. Tą baltą žiemos dieną partizanai Pranas Plančiūnas, Alfonsas Petrauskas ir Bronius Karbočius kaip paprastai  laikėsi savo namuose – miške. Ten jie susitiko su atvykusiais malkų kirtėjais, tarp jų ir su Pranu Mykolaičiu. Sunku šiandien atsekti, kokia tarp jų buvo kalba, bet Pranui Mykolaičiui buvo nubrozdinta kakta. P. Mykolaitis nebuvo blogas žmogus ar šnipas, nes miškiniai būtų su juo pasielgę kitaip – surengę karo lauko teismą. Galbūt tik pamokė už ne vietoje ištartą žodį, už ilgoką liežuvį ar kitą nedidelę nuodėmę.

Supykęs Pranas Mykolaitis tuoj pat pėsčias nuėjo į Kėdainius ir pranešė, kur yra partizanai. Tai patvirtina ir Petras Žilevičius, gyvenantis Tiskūnų kaime. Pagal jo parodymą kareiviai atsivedė šunį, kuris pėdsakais atsekė į Antano Sereikos sodybą, Peiksvos kaime. Kareivių mašina įsuko į kaimynų kiemą ir kareiviai apsupo Sereikų sodybą.

Po šaltos dienos partizanai užėjo į gryčią pasišildyti. Pas Sereikas jie užsukdavo dažnai. Reikalui esant, po šiaudų stirta, prie tvarto, turėjo slėptuvę. Kažkuris iš jų Sereikai dar buvo tolimas giminaitis. Sušalę, alkani partizanai užkando ir sugulę šilumoje ant grindų didvyrio miegu užsnūdo,  nenujausdami, kad  sėlina mirtis –  jų pėdsakais bėga šuo ir eina iš pasakos kareivių būrys.

  Sereikų šeima  dar nemiegojo, kai pasibeldė į duris, nors durys buvo nerakintos. Pravėręs duris rusų kapitonas sušuko:

• Kur šeimininkas?
• Aš, – tarė eidamas prie durų šeimininko vyriausias sūnus Bronius. Nelaukęs atsakymo, rusų kapitonas šovė į jį. Bronius krito vietoje.

      Šūvio prikelti išbėgo miškiniai ir akivaizdžiai kapitonui apmokėjo – visą seriją šūvių.  Kuris  iš trijų, šiandien nenustatysi. Išbėgę į lauką pamatė daug kareivių. Automatų serijomis prispaudę kareivius prie žemės spėjo sveiki subėgti į čia pat stovintį molinį tvartą, kuris tiko laikinai slėptis nuo kulkų. Taip užvirė kautynės. Nors partizanai buvo subėgę tik į tvartą,   kareiviai padegė visus pastatus, visą sodybą, taip pat ir gyvenamąjį namą su skardiniu stogu.

Nakties metu nušvito Peiksvos padangė – degė visas palivarkas, tratėjo šūviai. Kareivių laukinio pykčio uždegti pastatai nušvietė visą padangę, viską aplinkui ir tai padėjo kareiviams geriau sekti iš tvarto besiveržiančius partizanus. Partizanai gerai suprato, kad tvarte jų gyvenimas neilgas. Kad ir kokia beviltiška padėtis, miškiniai nenustojo vilties išsigelbėti, išlikti.  Visi trys staiga atidengė ugnį pro tvarto skirtingus langelius ir legendiniam partizanui,  kuris vėliau tapo Vyčio apygardos vadu – Bronius Karbočiui, jį dengiant, įnirtingai šaudantiems Pranui Plančiūnui ir Alfonsui Petrauskui,  po dūmų priedanga laimingai pavyko pasi­traukti. Bandė laimę toliau.  Per abu  langelius šaudant, po stiprios ugnies bėgo Alfonsas Petrauskas, ji ištisinėmis serijomis jau dengė vienas Pranas Plančiūnas. Tačiau jam nebuvo lemta išvengti priešo kulkos. Jį, šokantį per tvorą, kliudė kulkos ir jis nebeatsikėlė. Likęs vienas Pranas Plančiūnas nebandė bėgti, nepasidavė, įnirtingai  kovėsi tai pro vieną, tai pro kitą tvarto langą. Šovinių negailėjo. Atrodė, kad jis ne vienas. Nutilo tik tuomet, kai užgriuvo tvarto lubos.

 Sodyba degė, rūko. Degė šienas, šiaudai, maurojo gyvuliai. Kaimynai bandė gelbėti, bet kareiviai neleido.

Tą patį vakarą, kareivių liepimu, Bronius Misevičius atvežė rusų kapitoną pas Petrą Kunigėlį.

          –  Kareiviai bandė gaivinti, bet pridėjus prie veido veidrodėlį, šis jau neberasojo -prisimena Pranas Žilevičius. Žmonės kalbėjo, kad tuo metu žuvo dar du rusų kareiviai.

    Vytautą su motina išskyrė Kėdainiuose. Kartą atsitiktinai  pamatė vienas kitą Lukiškių  kalėjime ir po to teisme. Abu buvo nuteisti po septynerius metus laisvės atėmimo. Dalyvavo liudytojai, tame tarpe ir Pranas Mykolaitis.
Namui pradėjus degti, motina pirmiausia išnešė brangiausią turtą – nušautą jauniausią  sūnų. Po to – paralyžiuotą savo vyrą, šeimos galvą Antaną Sereiką ir paguldė atokiau nuo degančių pastatų, patvoryje. Kareiviai išneštą sūnų metė į ugnį, tačiau nepametė –  karšta ugnis. Apdegė tik vienas šonas. Jauniausiam sūnui Vytautui tuojau uždėjo antrankius ir neleido judėti. Namui liepsnojant, šalčiams spaudžiant, atvarė prie sūnaus ir motiną. Pasimetusią, verkiančią. Kažkas nusirengęs padavė jai šiltesnį rūbą ir abu su sūnumi išvežė į Kėdainius. Viskas supleškėjo  su degančiu namu. Nepasiėmė nei šaukšto –    ligonis A. Sereika liko gulėti patvoryje ant sniego ir žiūrėti, kaip niekieno negesinamas, dega visą amžių sunkiu darbu sukauptas turtas. Aiškiai suvokė, kad nebeliko ne tik savųjų, bet nebus ir kur prisiglausti. Laimei Antanas Sereika  buvo geras žmogus-  priglaudė jį buvęs jo kumetis Vytautas Stankevičius, išlaikydamas iki pat mirties  toje pačioje  mažoje pirkelėje kartu su savo  šeima. Mirė ant svetimų, bet gerų rankų,  palaidotas  kaimynų be savųjų, be ašarų.

 –  Jei būčiau žinojęs, kad tokia baigtis, nebūčiau pranešęs – gailėjosi  P. Mykolaitis.

Suvyniojo Bronių į baltą paklodę, sudėjo į karstą, įdėjo motina  kryželį ir išvežė 

    Po teismo  motina sūnaus daugiau nebematė: Vytautas dingo kalėjime. Jam buvo vos dvidešimt penkeri metai. Niekas jo daugiau nematė ir negirdėjo apie jo likimą.

    Tie, kurie tą naktį nelygiose kautynėse  žuvo, liko sodyboje ilgam. Nei žuvusio A. Petrausko nei sūnaus  Bronislavo neleido palaidoti, liepė užkasti vietoje. Tas pats buvęs Sereikų kumetis V. Stankevičius su kaimynu iškasė sodo pakraštyje duobę, išklojo sudegusio namo stogo skardomis nusilenkė  ir užpylė žemėmis.

   Besikaunančio iki paskutinės minutės ir sudegusio Prano Plančiūno iš Bučionių kaimo likučius partizanai kruopščiai surinko, sudėjo į baltą paklodę, padarė karstelį ir iššovę saliutą, mėnesienos naktį palaidojo Šventybraščio bažnytkaimio kapinėse.

     Iš kalėjimo grįžusi motinos širdis negalėjo žiūrėti į savoje sodyboje palaidoto sūnaus  žolėmis apaugusią vietą. Supylė kauburėlį, pasodino gėlių, pastatė kuklų paminklą. Kaimo žmonės ir vietos valdžia žinojo, kad Bronius Sereika nebuvo partizanas, kad jis nušautas nekaltai. Sutvarkytas kapas, kurį regėjo prie kelio pravažiuojantys ir praeiviai, atkreipė dėmesį, kad šioje vietoje kažkas įvyko baisaus. Kovos aukos su atėjūnais, palaidotos pakelėje, skaudžiai prieštarauja laikraščiams, kurie rašo, kad atėjūnus pakvietėm, nubalsavom, atvežtą saulę iš Maskvos sutikom su gėlėmis.

     Rajono valdžia  ragino apylinkės pirmininką panaikinti kapą. Apylinkės pirmininkas, ieškodamas išeities, motinai siūlė sūnų perkelti su paminklu į kapines. Motina sutiko. Atvyko visa brigada: milicija, sanepidemijos  tarnybos darbuotojai, atkasė žuvusius. Motina ir kiti  atkasimo  dalyviai    norėjo  palaidoti abu, bet  apylinkės pirmininkas ir milicininkas  griežtai užprotestavo. Pašaukė tą patį kumetį Vytautą Stankevičių, kuris atpažino Bronislavą. Suvyniojo Bronių į baltą paklodę, sudėjo į karstą, įdėjo motina  kryželį ir išvežė  su tuo pačiu paminklu į Šventybraščio bažnytkaimio kapines. Iš gyvenimo, šeimos,  lūkesčių ir svajonių  motinai liko tik vieno sūnaus kauburėlis.

    Alfonsas Petrauskas po valdžios  verdikto  liko gulėti toje pačioje žūties vietoje. Uždėjo ant viršaus tokią pačią  skardą ir užpylė  žemėmis.

   Po kurio laiko, vykdant melioracijos darbus išrovė sodą,  sulygino  kauburėlį ir partizanas liko gulėti plyname lauke be jokio orientyro. 1995 m. prie Sereikų sodybos žuvusiems atminti pastatytas paminklas – pažymėti, kas įvyko toje vietoje 1946 m. sausio 26 naktį, kad ši žemės pėda aplaistyta mūsų krauju.

    Liko atvirame lauke partizanas, tautos karys, kritęs už mūsų žemę, o jo dvasia plazda tarp vasarojaus ir dangaus saugodama mūsų  rimtį, mūsų darbus, mūsų atmintį.

     Paminklas  prie kelio primena: keleivi, nukelk kepurę, čia guli artojas, kulkosvaidininkas Alfonsas Petrauskas iš  Pakruostės kaimo…

The post Ignas Meškauskas: „Netiesa, kad atėjūnus pakvietėm, nubalsavom, atvežtą saulę iš Maskvos sutikom su gėlėmis“ appeared first on Voruta.

Alkos rinktinės kovotojas Adomas Lukošius

Albertas RUGINIS, Mažeikiai, www.voruta.lt

Žemaičių apygardos Alkos rinktinės kovotojas Adomas Lukošius gimė 1920 metais Rupiekių kaime, Sedos valsčiuje,  Mažeikių apskrityje, valstiečių  šeimoje.

     1946 m. sausio mėn. NKGB jį sulaikė, užverbavo, suteikė slapyvardį ,,Inkaras“ ir paleido. Saugumui jis nedirbo, pasitraukė į pogrindį ir kovojo beveik 7 –erius  metus.

     Žemalės miške 1946 metais įstojo į Petrausko – ,,Majoro“ būrį, davė priesaiką ir tapo partizanu ,,Spartuku“,  vėliau  – ,,Lendrūnu“,  ,,Bajoru“.

     Iš pradžių   Adomas priklausė Petrausko -,,Majoro“ būriui, šiam žuvus, Adomas perėjo į V. Bytauto – ,,Švogerio“ būrį. Bendravo su rinktinės vadu K. Venckumi. Po „Alkos“   rinktinės štabo žūties prisijungė prie Stasio Girtos – ,,Liočiko“ būrio, šiam žuvus, kovojo   Razono – ,,Vitkos“  ir Prano Šiušos – ,,Genio“ būriuose.

     Kovos keliu  Adomas žengė kartu su Stefanija Kazickaite – ,,Eglute“ iš Paežerės kaimo.  Ji žuvo 1951 05 09. Jų meilės vaisių dukterį Ievą užaugino Padervinskai Žemalės kaime. Dabar Ieva Čeplinskienė gyvena Šerkšnėnų kaime.

     1952 11 10 Adomas buvo išduotas ir bunkeryje paimtas gyvas. Po ilgų tardymų, 1953 03 11 karinis tribunolas Klaipėdoje Adomui skyrė  25 metus lagerio ir 5 metus tremties. Kalėjo Komijos ir Mordovijos lageriuose. Po penkiolikos metų iš lagerio paleistas. Lietuvoje gyventi neleido. Vedė, apsigyveno Latvijoje. Į gimtuosius Mažeikius grįžo tik Atgimimo metais. Dalyvavo politinių kalinių veikloje, padėjo  ieškoti  „Alkos“ rinktinės žūties vietos.

     2003 metais Adomui Lukošiui   suteiktas kario savanorio statusas. Mirė  šis  partizanas 2004 metais.  Palaidotas Mažeikiuose Geidžių kapinėse.

(1999 metais muziejininkas Algimantas Muturas  užrašė jo prisiminimus.   Dalis A. Lukošiaus prisiminimų  yra   buvę  panaudoti pavieniuose straipsniuose). 

Adomas prisimena,   kaip jis pradėjo partizano kelią

     „ Aš gimiau Rupiekių kaime, 5-6 km   nuo Sedos.  Mano tėvai turėjo 10 ha žemės,  ir tame ūkyje liko mano sesuo. Turėjau dokumentus. Atėjus rusams, jie pradėjo mane klibinti. Šaukia mane į kariuomenę. Aš pasakiau – neisiu. Netarnavau vokiečiams, netarnausiu ir rusams. Ir tie nedraugai, ir tie nedraugai. Pas tą švogerį ir slapsčiausi. Rusai paskelbė amnestiją. Aš taip pat einu užsiregistruoti. Nueinu į Tirkšlius, švogeris  gyveno Šerkšnėnų kaime. Stribokų vadas  (vadintas ,,Raudonuoju  partizanu“)   ir  sako –„ mums tokių banditų nereikia“.

„–Eik tu, suski!“–  apsisukau ir išėjau. Prie manęs prišoko toks jaunystės draugas Juozas Gintvainis, jis  sako: ,,Tu grįžk, tas viršininkas nervuotas, įeik, jis tau nieko nebesakys.“ Sugrįžau. Tikrai,  man nieko nebesako. Surašė viską, išdavė tokį lapelį.  Paso neturėjau.

Švogerio pavardė Drazdauskas.

Tada mane pasiuntė prie darbų į Mažeikius. Dirbau statybininku. 1945 metų pabaigoje kažkur pamečiau tą popierių, kurį man buvo išdavę. Pradėjo manę vėl klausinėti. Tu, sako, atidavei tą dokumentą banditams. (Kur tokį šūdą dėsi, kad būtų pasas, tai jau kita kalba). Pradėjo mane visaip bjauroti. 1946 metų kovo 4 d. atvažiavo manęs paimti pas tą švogerį.  Aš pabėgau.

     Iš pradžių slapsčiausi vienas. Būdavau Žemalėje, Šerkšnėnuose, Rupiekiuose pas pažįstamus ant tvarto, svirne, šiauduose. Paskui slapsčiausi su Visockiu. Kai tą Visockį nušovė prie Grūstės malūno, likau vienas. Susitinku Niūniavą – ,,Šliachtiną“ su Strazdausku. Jie mane pasiima. Tai turėjo būti 1947 metų pabaigoje ar 1948 metų pradžioje. Po to susitikome V. Bytauto būry. Ten jau buvo jaunasis Momgaudis. “

Apie partizanų buitį

     „Žiemas aš praleisdavau daugiausia pas Pocių Šerkšnėnų kaime,  pas Juozapą Jaugą – Balėnuose,  Kirkų kaime pas Šverbą – Šerkšnėnuose,  ant Šerkšnės upės kranto.

     Uniformas turėjome visokias,  kaip kada.  Aš vienu metu   turėjau net vokišką. Su ,,Eglute“ buvome apsigyvenę Žemalėje,   pas Rapalą.  Gyvenome klėtyje, ant tvarto.

     Būdavo vyresnieji, jie duodavo visas komandas:  kur eiti,  su kuo   susitikti pasikalbėti.  Taip jau neklajosi, kur panorėjęs. Jei būdavom dviese, tai nueidavome ir samagono išgerti.

     Maisto gaudavome iš  turtingesnių ūkininkų, kartais išvirdavo sriubos. Turėjome kuprines, vokiškus katiliukus, turėdavome duonos, cukraus, lašinių, kruopų. Patys išsivirdavome.

     Buvo plėšikų, kurie veikdavo partizanų vardu. Atėjo pas žmogų prie Nevarėnų –   duok čia mums visko. Atėmė pasą ir įsidėjo į kišenę. Žmogus sako – imkit viską, tik atiduokit pasą. Tie pavalgo, pasiima,  ką nori ir išeidami numeta pasą ant stalo. Žmogus žvilgt, ne jo pasas, o striboko.  Tada ir suėmė visą jų gaują. “

Apie savo bendražygę Stefą Kazickaitę – ,,Eglutę“

     „Paežerėje buvo Kazickų ūkis. Prie tos sodybos nušovė tris komunistus. Stribai areštuoja Stefą Kazickaitę – ,,Eglutę“. Ją baisiausiai tardė su šautuvo šampolu (grūstuvu), visos blauzdos buvo nukapotos. Tardė Sedoje. Po to paleido, bet  nurodė datą:  „ką nors sužinosi, ateisi ir pasakysi“.   Atėjo ta data.  Ji nusprendė neiti . Ir išėjo į mišką. Mes tada ir tvirčiau susitikome. Buvo Bytautas su žmona, o Bytauto žmona buvo ,,Eglutės“ sesuo. Ta žmona atrodo buvo slapyvardžiu ,,Vaidilutė“. Bytautas su žmona žuvo Sedos girioje, likome su ,,Eglute“ dviese.

     Aš gerai pažinojau Dagių apylinkes. Buvo nupjauti rugiai, tik girdim- cinkt, cinkt, cinkt. Mes supratome, jog mus jau seka. Greitai sulindom į gubas, o paskui pamiške, ten buvo toks rusų kaimas, slinkom  pamiške ir atsiradome netoli Šerkšnėnų. Žemalėje dar netyčia susišaudėme susitikę su savais, su Bieliausku ir Vaičkumi. Jie priklausė Gerulsko būriui.

     Kartą mes pietavome Žemalės miške, o Bieliauskienė kažkur vaikščiojo aplinkui su savo vyru. Atbėgo ji prie mūsų ir sako, jog pamatė ginkluotą vyrą. Matai,  moteris –vištelė, bijo artyn prie jo eiti, o mes netoli. Tuoj nubėgom, aš jį atpažinau. Tai buvo Lazdauskas. Jis turėjo tokį surūdijusį šautuvą ir mus visą laiką sekiojo. Kai aš gyvenau Rubikiuose pas Jaugienę, jis užeidavo. Jis buvo dirbęs Sedos striboku, buvo pavogęs karvę, dar kažkam motociklą ir todėl slapstėsi. “

Apie Praną Šiušą – ,,Genį“

      „Genys“ atrodo buvo didesnis už būrio vadą. Tai buvo P. Šiuša. Aš tada jo pavardės nežinojau. Su juo buvome susitikę ne vieną kartą Balėnų, Plinkšių miškuose, prie Nevarėnų, Rubikuose. Jis buvo viršininkas. Kur  jis žuvo,  aš nežinau.

P.Šiuša – ,,Genys“ norėjo mane skirti būrio vadu. Aš nenorėjau, ,,Eglutė“ irgi nenorėjo. Tada būtų vadinęsis  Sedos būrys, man būtų priklausęs ir Augustinas Gerulskis.   Ėjo   link   balsavimo. ,,Eglutė“ taip sureguliavo, kad manęs neišrinko. Vadu tapo Razonas. “

Apie agentus – smogikus

     „Kai sušaudė K. Venskų, Gerulskį, mes jokių kalbų su tais mažeikiškiais provokatoriais nebeturėjome.   Atsirado kiti  iš Židikų – vienas toks juodas, ilgas. Vieną kartą mes juos buvome užėję Skuodinės miške. Mes radome jų pėdas. Jie mūsų pėdas sekė , mes jų. Mes priėjom, bet jie nepajuto. Bet mes tada nešaudėme. Aš su jais buvau susitikęs Skuodiškėse pas Černiauską. Ten buvo visi   susimaišę:  vieni tikri partizanaii, kiti – provokatoriai.

     Apie provokatorius miške mes girdėjome. Kas jie tokie,  konkrečiai  nežinojau. Mes tik žinojome, kad tokių Mažeikių partizanų nebuvo, kad jie apsimetėliai ir  šliaužioja aplinkui.

     Gerulskiui sakydavau: ,,Varyk tuos apsišaukėlius – išgamas šalin.“ Jis – ne, kokie geri vyrai, kokios gražios uniformos, kokie geri ginklai. Štai kas iš to išėjo. Jie norėjo mums paskirti naktinį parolį, bet mes nesileidome į kalbas. “

Apie Alkos rinktinės vadą K. Venckų – ,,Adomaitį“

     „ Aš su Venckumi susipažinau per ,,Eglutę“. Kai Bytautas žuvo,  mes likome dviese, tada nuėjome pas Venckų Dagių miške. Jis pasiuntė mus į susitikimą Žadeikių kaime pas Butkų. Davė slaptažodį ,,karvė – ragai“. Bet į susitikimą niekas neatėjo. Venckus turėjo pistoletą septinto kalibro, aš tokio nuotraukoje nematau.

Jo barzda buvo nedidelė, smaili. Ir mes su ,,Eglute“ buvome nusifotografavę. Aš kariškai apsirengęs, automatas rankose. Fotografavo Vaclovas Razonas. Jis turėjo didelį fotoaparatą. Pabūdavome porą dienų, po to vėl išsiskirdavome.

     Aš rugpjūčio 6 dieną irgi  turėjau būti pas Vencku Dagių miške. Bet kodėl manęs nepaėmė? Gerulskis atvedė tą kagebistų šaiką. Jei aš būčiau buvęs, nebūčiau jų prisileidęs. Toje vietoje, kur jie buvo sušaudyti, netoli buvo ir bunkeris. Dabar toje vietoje duobė,  apaugusi eglėmis.

     Vieną kartą,  dar gerokai anksčiau prieš Venckaus žūtį, mes buvome apsupti. Venckus buvo su kareiviška miline, o aš žaliom kelnėm ir ruda odine striuke. Išbėgom ant linijos. Stovi ruskis …. , eina į šoną nuleidęs automatą ir šneka: ,,Vi mėnia nė trogaitė, ja vas.“ (Jūs manęs nelieskite, aš jūsų). Bet jis kalbėjo su kažkokių akcentu. Ir tada mes išėjome per tą miško liniją, o tas kareivis nusisukęs stovėjo. Mes jo neužkliudėm, jis mūsų. Kiti tada taip pat saugiai atsitraukė.

     Ulskytė labai norėjo susitikti su Venskumi, bet jis jos neprisileido. Jis sakydavo, kad jam su ja kažkas neaišku (Buvo pabėgusi iš Mažeikių kalėjimo).

     Kai žuvo Venckus, mes turėjome susitikti Dagių miške. Gerulskis atsitempė tuos provokatorius. Kažkas iš jų nenorėjo, kad aš eičiau į tą susitikimą. Buvome sutarė, kad mane paims. Mes su ,,Eglute“ laukėme, laukėme, bet niekas mūsų nepaėmė. Iš ryšininko sužinojome, jog Venckus ir kiti sušaudyti.

     Kur Venckus slapstėsi, kur buvo ta vieta,   aš nežinojau. Jis būdavo apsirengęs kariuomenės uniforma. Mums duodavo laikraščių ir lapelių Dagių miške, ateidavo trys mergaitės. Viena jų buvo ,,Juodoji Onutė“, atnešdavo valgyti. Jos eidavo į Kalvariją parnešti mums cigarečių. Žmonės kalbėjo, jog Dagiuose buvo nužudyta ir viena mergaitė. Jau   partizanai buvo nužudyti, tik po to kagėbistai vaizdavo mūšį ir miško siautimą. Aš į tą vietą nebuvau nuėjęs. Kad   jų nebeliko,  ko  ten beeisi. “

Apie kautynes prie Grūstės malūno (1947 m. )

     „ Aš slapsčiausi su Visockiu iš Žemalės. Jo brolis gyveno už Grūstės, Orvydiškėse.  Kai tas Visockis žuvo, su juo kartu nebuvau. Aš jo laukiau prie Varduvos, prie Liulio malūno. Išgirdau tik, kad šaudo. Ten mat pasala buvo suruošta Antanui Momkauskui. Buvo išdavęs Strikaitis, buvęs partizanas, suimtas.  Iš kalėjimo paleistas,   pradėjo dirbti savo juodus darbus. Jei dar būtų buvę daugiau liudininkų, aš tą Strikaitį būčiau nušovęs. Bet pagalvojau, tokia atsakomybė, susilaikiau. “

Apie kautynes Sedos girioje (1948 08 )

     „ Kai buvo užpultas Bytautas, mes su ,,Eglute“ buvome tame pačiame kvartale. Netoliese buvo Jančiauskas Vacys ir Niūniava Valius. Valių tada sužeidė. Mes su ,,Eglute“ pasislėpėme tarp senų kelmų, sugulėme, susiglaudėme, kad mūsų nepastebėtų. Girdim,  eina siautimas, ieško mūsų. Žiūrim,  ateina prie mūsų karininkas. Sustojo gal už kokių 7-8 metrų nuo mūsų, žvalgosi, stovi. Aš tada turėjau karabiną. Karininkas pastovėjo ir davė komandą pirmyn ir visi nuėjo. Mes išlindom iš kelmų, bet dar buvo  neaišku, ar saugu.   Prabuvome,  kol išaušo. Einam toliau, randame Felikso Gerulskio vatinuką. Tas matyt netoliese slėpėsi. Tada su ,,Eglute“ parėjom į Šerkšnėnus, į bunkerį netoli Strazdausko. Bunkeris nedidelis, dviese telpame. Netoliese girdydavo gyvulius. Atnešdavo mums maisto.

     Paskui išėjome pas Niūniavas,  kažkur netoli Ketūnų kaimo, ten buvome neilgai , vėliau   išėjome į Žadeikių kaimą. Ten susitikome su Venckumi. Pasikalbėjome,  kaip žuvo Bytautas, ką ten daug kalbėsi… Po to išėjome į Žemalę, apsistojome pas Rapalus, ten gyvenome klėtyje ir ant tvarto.“

Apie išdaviką Gineitį

     „ Mes jį vadinome Vikčiu, tikroji pavardė Viktoras Gineitis. Jis vienus išdavinėjo, o kitus saugojo. ,,Liočikas“ – Girta Stasys dažnai ten užeidavo, jie buvo draugai. Apie jį nieko nepranešdavo, o kai mes užėjome, apie mus tuoj pranešė šėtonams. Tas Gineitis gyveno kaime, bet eiguliu nebedirbo. Man viskas buvo aišku, kad Gineitis atjojo baltu arkliu. Juk jis turėjo baltą arklį.

     Buvo Sedoje tokia Šiuipienė, ji prekiavo samagonu. Stribai pas ją užeidavo išgerti , ji  viską iš jų sužinodavo ir man pranešdavo. Kai žuvo Bytautas, tai Šiuipienė sakė, jog į Sedą baltu arkliu atjojęs Gineitis. Jis buvo pas Arlauskį ir pamatė, kad miške rūksta dūmai. Viskas aišku, ten yra partizanai.“

Apie 1950 12 13 kautynes Šerkšnėnų kaime

     „Einame, suserga Antanas Bernotas, žmogui blogai. Aš prašau Toliauto: ,, Ar tu per dieną palaikysi Antaną, mes išeiname į Latvijos pusę? “ Jis sutinka.

Pareiname – viskas tvarkoje. Tylu. Vakaras. Pradedame rinktis, mūsų jau daugiau. Ateina Bieliauskas, Klemenienė, susirenkame pas tą Toliautą. Jis kažkoks tą vakarą keistas. Ateina Augustas Gerulskis, Vaičkus, kitų neprisimenu. Mes su Razonu dar dainą užtraukėme. Bernotas stovėjo sargyboje, įpuola ir sako: ,,Kažkas perėjo tiltą, bet didelis būrys.“

Mes greitai   susirenkam daiktus ir išeiname. Ėjome į Balėnėlius. Ateiname prie kelio Mažeikiai – Seda prie senojo žvyrkelio. Kažkas supliuškėjo griovyje. Gerulskis mokėjo rusiškai, sušuko: „ Stoj, kto idiot ! “

 Na, ir pradėjo duoti, mes –atgal. Tie paleido raketas. Kitiems pavyko atsitraukti, o mus tris apsupo. Buvo toks atlydis. Aš su ,,Eglute” pasislėpiau vandenyje taip, kad vanduo į burną nesisemtu, o Vaičkų sužeidė. Iš ryto ant kranto rado nebegyvą.

     Išlipęs ant kranto, praradau sąmonę. Atsibudęs girdėjau, kaip keliu važiuoja mašinos, o ,,Eglutė“ buvo šalia manęs. Buvo dar tamsu, praaušus pradėjom  toliau  eiti. Šiaip taip priėjom Šerkšnėnus, vėl upelis Šaktinė. Ieškom,  kaip pereiti, vėl įkrentu į upelį. Perėjom į Skuodinės mišką. Nieko neturim, rūkyti neturim. Matom,  eina miško darbininkas. ,,Eglutė“ buvo kažkaip žvalesnė. Ji pasiveja tą žmogų.  Tasai  suprato,  kas mes per vabalai. Davė degtukų, užrūkyti. Miško gilumoje sukūrėme ugnelę, išsidžiovinom rūbus. Atėjom į pamiškę pas Taučių Petrą (Jis buvo mano ryšininkas. Dabar gyvena Telšiuose). ,,Eglutė“ davė ženklą veidrodėliu. Tada jis atnešė antklodę, o aš gulėjau. Vakare mane  su pora arklių nuvežė pas Kazlauską,  netoli Rubikų,  į bunkeri. Reikia batus numauti, neina, kojos sutinę. Pabuvau kurį laiką, šiek tiek pasitaisiau. Paskui Taučaitė kolūkio arkliais  mane su ,,Eglute“ nuvežė pas ryšininką Kesminą.   Kesminienė davė po šimtą gramų,  ir mes nuėjome į bunkerį pas Jaugą.

     Po kurio laiko sužeidė Razoną Vacį. Jis kažkur  ėjo po Petrinių. Prie upelio norėjo nusiprausti, o iš paskos jo   pėdsakais ėjo stribai. Pakelia galvą, o stribokai jau  šalia stovi. Razoną sužeidė, bet jis  išbėgo. Paskui pas Jaugą gydėsi, nebuvo taip stipriai sužeistas. Vaistų atnešdavo tokia mergaitė iš Nevarėnų.

     Po to mes visi susitikdavome pas Jaugą. Išsikasėme bunkerį,  didelį   didelį. Buvome ten keturi.  Ten prie Rubikų, Balėnėlių.“

Apie Balėnų miško kautynes 1951 05 09

     „ Aš buvau bunkeryje po žeme,  pas Jaugą.   Kita slėptuvė buvo įtaisyta tarp sienų. Ėjo toks kaimo keliukas per mišką. Juo buvo galima nuvažiuoti į Nevarėnus. Tie miškai buvo Balėnų ar Balėnėlių, nebeprisimenu. Buvo sutarta susitikti. Ten žadėjo ateiti nevarėniškiai. Nuo Jaugos ūkio iki tos vietos gal buvo pora kilometrų. Mes su ,,Eglute“ nuėjome tuo keliu. Tylu, ramu. Susitikome seni draugai, viskas gerai. Tas susitikimas vyko iš ryto pusės. Atėjo Razonas, Bernotas, Valdemaras Lukšas, dvi Norkutės ir jų brolis Norkus – ,,Švyturys“, jo pavardės nežinojau. Vienas, kuris mus išdavė, neina prie mūsų, žaltys, apsiklojo palapinsiauste ir guli. Išgirdome, kad aplink mus jau siaučia. Tas išdavikas tik plykt į kojas ir į miško gilumą. Aš jo nepažinojau, buvo nevarėniškis.

     Pradėjo tratėti, mes pradėjome trauktis link kelio, kuris eina ant Nevarėnų. Atidengėme ugnį. Kažkas iš mūsų sušuko, kad nušovė ,,Švyturį“. Visi lekia priekyje, o aš paskutinis, atsišaudydamas. Traukiame į mišką. Miške vėl susiduriame. Tie šaukia: „ Bledės, zdavaitės ! “ Aš duodu ugnies iš čekiško automato. Tuos suguldau. Bėgu pats. Tada dar pamečiau kepurę, buvo toks gražus Vytis kepurės kaktoje. Išbėgome į tokias pelkes, žiūriu,  tos mergaitės nusiavusios, batai pamesti. Aš per vandenį su batais. Atidengia ugnį į mane, aš jau nebeatsišaudau, įbėgu į tankias egleles. Prisiveju Lukšą, Gembutą ir vieną Norkutę. Traukiame keturiese, kiti priekyje mūsų. Išsiskaidėme. Norkutė atsiliko nuo manęs per keletą metrų. Tik išlenda kareivis ir pykšt, nušovė tą Norkutę. Ta tik – ai, ir krito iš karto. Aš atgal į mišką. Lukša priklaupė ant kelio ir kareivį nupylė. Lukšas turėjo rusišką dešimtuką. Ten tokie grioviai, akmenų krūvos. Lukšas šoko per tas krūvas ir jį sužeidė. Jis dar išdraskė savo dešimtuko šovinių apkabas, išmėtė į visas puses. Aš įkritau į duobę po eglaite. Girdžiu viską. Pašaudė ir nutilo. Girdžiu atsivaro padvadą (vežimą su arkliu) paimti žuvusiųjų. Aš pagulėjau toje duobėje, žiūriu visos automato apkabos tuščios, tik ,,parabeliuje“ keli šoviniai likę. Kai viskas nurimo,  grįžau pas Jaugą į bunkerį, bet baimė ten būti, mat paėmė sužeistą Bernotą. O ką aš žinau, ką jis tardomas pasakys. Tai Jaugos ganykloje tokią duobę uždengėm, apkrovėm akmenimis,  ir joje prasėdėjau kelias dienas, kol sužinojau, jog Bernotas mirė stribyne mūsų neišdavęs.

     Pas kitą Jaugą parėjo ir ,,Švyturys“. Pasirodo, jog jis gyvas, tik penkiais šūviais sužeistas. Aš jį gydžiau, tepiau su vaistais ir tvarsčiau. Vaistus mums perdavė iš Nevarėnų.

     Taip mes ir gyvenome. Vienas pas vieną Jaugą, kitas pas kitą Jaugą Kirkų kaime. Kada  mus Gembutas išdavė,  tai jis savo bunkeryje ar  pats nusišovė, ar buvo nušautas. Jo pavardės aš nežinojau, lyg  buvo  dirbęs policininku Klaipėdoje.

     Kaip žuvo ,,Eglutė“ , aš negaliu pasakyti, ji turėjo du pistoletus, ar ji pati nusišovė, ar ją nušovė. Jei ji nebūtų   su kitais bėgusi, o būtu su manimi pasilikusi, gal ir šiandien dar gyva būtu buvusi. Ten jau nebežiūrėjo vienas į kitą. Gelbėjosi, kaip kas išmanė. “

Apie nuosprendžius Tinteriui ir Niūniavai

     „ Buvo toks Tinteris,  slapyvardžiu ,,Merūnas“. Buvo toks su akiniais. Danguolė buvo jo žmona. Tą Tinterį nušovė patys miškiniai, nes jis pradėjo išdavinėti žmones. Jis buvo kilęs   lyg   nuo Gegrėnų. Prie vokiečių buvęs l  sanitaru. Jis turėjo revolverį Naganą. Kiti tokio neturėjo. Matyt jam tą Naganą davė emgebistai. Jis buvo pradėjęs rodyti bunkerius, todėl buvo likviduotas.

     Vacys Niūniava buvo pradėjęs plėšikauti. Jis turėjo kažkokių ryšių su Tinteriu. Niūniavą užkasė kažkokiame miške,  sename bunkeryje. Pabaigoj   aš su tuo Niūniava buvau kartu. Jis matyt kažką jautė. Jis manęs paklausė,  ar aš neturiu odekolono. Aš jam atsakiau, kad    turiu ir padaviau buteliuką.

Jis sako: „ kažkas negerai“,  paėmė ir išgėrė tą odekoloną.   Juk jis galėjo nebėgti. Kodėl jis to nedarė,  aš nežinau. Iš manęs parašo nereikalavo, kad jį reikia likviduoti, bet ,,Eglutė“ pasirašė. Kiek ten tų parašų reikėjo,  aš nežinau. “

Apie Butkų

     „Buvo toks Butkus Žadeikų kaime, ten užeidavo Venckus, Bytautas ir kiti. Ten bunkerio nebuvo. Apsistodavome kluone. Ten susirinkdavo daug žmonių. Vieną rytą Butkaus žmona mane paėmė dirbti virtuvėje, reikėjo priskusti nemažai bulvių. Butkai buvo trys broliai. Vienas buvo policininkas  vokiečių laike Vilniaus krašte, antras – kariškis ir trečias ūkininkas. Tasai  galėtų daug pasakyti apie Venckų, jei  tik   dar gyvas“.

Apie Grakauską (Krakauską)

     „Buvo Žemalėje toks Grakauskas. Jis su Čeplinsku buvo pabėgęs iš Mažeikių kalėjimo. Tirkšlių stribokas Jautakis atvažiavo į Žemalę, užėjo pas vargonininką ar zakristijoną,  paėmė  jo armoniką  ir   išėjęs į lauką pradėjo groti. Prisistato Grakauskas, atima jo automatą. Nusiveda Jautakį į paštą, įlipa pro langą ir paskambina į Tirkšlių stribokyną ir sako: „ Skambina Grakauskas,  kalbės Jautakis “ ir liepia Jautakiui kalbėti poterius. Paskui vėl į ragelį sako,  jog išeinąs į Sedos girios 16 kvartalą. Labai mandras buvo. Jautakis pareina į stribokyną. Jo klausia,  kame ginklas?  Nėra.  Gavo kalėjimo.

     Račiuose ar Račaliuose stribokai gėrė samagoną. Ateina Grakauskas: „ Rankas aukštyn!“ Vieną striboką pritrenkė, atėmė šautuvus.

Jo tikroji pavardė buvo Krakauskas . Jis atsidūrė kažkur Rusijoje.“

Apie partizaną Jokšą

     „ Tas Jokšas jokiame būryje nebuvo. Jis vaikščiojo vienas. Jis mane daug mokė,  kaip elgtis, kaip kovoti, kaip šaudyti. Jis man daug padėjo. Jokšas stovėjo Rubikuose pas kažkokią moterį. Strazdauskas, meistrelis,  mums sako: „ Priimkit, vyrai, tą Jokšą. Žmogus vargsta vienas pats, šąla, o pas mus bunkeryje šilta.“ Mes sutikome,  „ kodėl gi ne.“ Pradeda aušti, rytmety ir nueiname. Jį reikia parnešti, nepaeina. Paėmėme ant rankų ir nešame. Jis mirė pas Kazlauską. Mes jį palaidojom.

     „ Bonza“ – tai ,,Šneideris“, man atrodo,  jis buvo Lietuvos vokietis. Tai buvo drąsus vyras. Jo būrys apie 20 vyrų ėjo per Ylakius su kulkosvaidžiais. Išsilakstė visi stribai. Kai ,,Bonza“ nuėjo į Latvijos pusę, tik tada stribokai pradėjo kaišioti galvas. Paskui jo būrys iširo.

     Dar buvo trys broliai Lukšai. Vienas jų jau buvo žuvęs, kai žuvo Valdemaras, tada  ir  ,,Eglutė“ žuvo. Dar buvo vienas brolis – ,,Daktars“, jo slapyvardis. Kažkur ėjo su žmona, ir dar viena mergaite. Ją vadino komjaunuole. Juos jau sekė. Apsupo, sužeidė žmoną. Žmona šaukia: „ Nepalik manęs gyvos.“ Jis metėsi prie jos,  ir abu žuvo. Tą mergaitę nušovė iš karto. “

     „ Mane paėmė 1952 metais lapkričio 10 d. Suėmė nevarėniškiai ir sediškiai čekistai.  Gimbutas pranešė  apie bunkerį.   Ėjo per mišką ir štikom (durtuvais) badė žemę, nerasdami manęs. Aš dar galvojau išsiveržti iš to bunkerio ir ką nors veikti. Kai  atidariau bunkerio dangtį, man trenkė per galvą, aš praradau sąmonę. Atėmė ginklą, nuvežė į Nevarėnus, paskui į Telšius. Telšiuose tardė pulkininkas Paulauskas. Trenkė per sprandą, tas žaltys atjungė sąmonę, rovė plaukus. Nuvežė į Sedą, vėliau į Klaipėdą. Sedoje buvo stribas Gulbinauskas. Sako,  jis dabar gyvena Rusijoje ir bijo grįžti į Lietuvą. “

(Telšių MGB suėmus Adomą Lukošių , Sedos MGB apie tai  dar  nieko nežinojo.  MGB viršininkas kapitonas Augucevičius savo ataskaitoje 1953 metais vasario 10 d. rašo, jog iš Razono būrio yra likęs tik vienas Adomas Lukošius,  ir  kad  nesą  žinoma, kur  jis yra.).

     „ Aš buvau gavęs 25 metus lagerio ir 5 tremties. Atsėdėjau 15 metų. Buvau Intoje, Vorkutoje, KalmrJu.   Toliau jau ir  kelio nebuvo. Vėliau pervežė į Mordoviją. Intoje aš buvau pirmame lageryje.

     Malenkovas buvo išleidęs įsakymą gerai dirbančiuosius   išleisti gyventi už lagerio zonos. Apsigyvenau bendrabutyje. Gaudavau laisvojo atlyginimą. Išvykti niekur negalėjau, reikėdavo komendantūroje registruotis. Išbuvau iki 1967 metų. Grįžau į Lietuvą, bet manęs čia neregistravo ir neleido apsigyventi. Išvažiavau į Latviją, į Kursišių girinkiją. Čia dirbau miško darbininku iki pat pensijos. Gavau net medalį už gerą darbą. “

      Taip baigia savo prisiminimus Adomas Lukošius.

The post Albertas Ruginis. Pasipriešinimo gretų eilinis Adomas Lukošius appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Jau metus laiko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – Centras) sulaukia nuožmaus reikalavimo sudėtingą ir skausmingą Lietuvos istoriją vertinti ne pagal istoriografijoje priimtus metodus, ne pagal istorinius faktus, bet pagal atskirų asmenų norus. Šis spaudimas pasireiškia dešimtimis skundų įvairioms valstybės institucijoms, redakcijoms, užverčiant Centrą paklausimais, viešoje erdvėje, taip pat ir tarptautinėje, skleidžiant netiesą apie Centrą, Lietuvą, istorinius veikėjus, šmeižiant bei atvirai grasinant sunaikinti Centrą arba pakeisti jo vadovybę. Vienas iš tokių netiesos skleidimo atvejų baigėsi tuo, kad pernai minint Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines jo gimimo vietoje, New Britaine (JAV), buvo nelauktai atsisakyta ilgai siekto susitarimo pastatyti partizanų vadui Centro pagamintą paminklą.

Centras ne kartą kantriai ir išsamiai aiškino savo tyrimų rezultatus, bandydamas šį puolimą paversti civilizuotu istoriniu dialogu, būdingu Vakarų demokratijoms, tačiau JAV gyvenančio Lietuvos piliečio G. A. Gochino sukurtas judėjimas remiasi principu, kad daug kartų pakartota netiesa galiausiai bus priimta už tiesą, o teiginiai, iš esmės prieštaraujantys tarptautinėje istoriografijoje pripažintiems faktams (pvz. kad neva ne vokiečiai, o lietuviai sumąstė ir pradėjo Holokaustą), taps moksliniu pagrindu.

Vienas iš tokių necivilizuoto spaudimo pavyzdžių yra Arkadijaus Vinokuro straipsnis „Genocido centras gina netiesą. Kodėl?“ (DELFI, 2019-03-07), kuriame be neteisingų, niekuo nepagrįstų kaltinimų Centrui, akivaizdžių istorinės tiesos iškraipymų yra ir tiesioginis bandymas paveikti teismą, šiuo metu nagrinėjantį G.A.Gochino skundą prieš Centrą. Centras laikosi principo, kad teismo proceso metu diskusijos ir argumentai ginčijamu klausimu turi būti išsakomi teismo salėje, o ne žiniasklaidoje, todėl savo nuomonę apie Centrui metamus kaltinimus dėl tyrimo Jono Noreikos-Generolo Vėtros atžvilgiu atsakys tik teismui priėmus sprendimą. Tačiau į kitą neteisingą kaltinimą, pareikštą A. Vinokuro straipsnyje ir ne kartą minėtą G. A. Gochino ir jo advokato raštuose valstybinėms institucijoms, būtina sureaguoti dabar.

Tai kaltinimas, neva Centras „savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“ (G.A. Gochino ir A. Vinokuro leksika), teigdamas, jog Laikinosios Vyriausybės ministro pirmininko Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio veikla 1974 m. JAV Kongreso prašymu buvo išsamiai tirta ir jis reabilituotas JAV teisingumo ministerijos. Nepaisydami istorinių dokumentų ir daugkartinių Centro argumentų, jo priešininkai užsispyrusiai teigia savo: neva J. Ambrazevičiaus-Brazaičio veiklos tyrimas buvo nutrauktas dėl jo mirties, todėl neva jis nereabilituotas ir neva Centras “sąmoningai meluoja”.

Šis istorinis faktas (ir tokios netiesos paneigimas) yra labai svarbus Lietuvai, nes tiek nacių, tiek komunistų režimų bandymai vokiečių nusikaltimus suversti lietuviams, o Lietuvos Laikinąją Vyriausybę paversti atsakingą už Holokaustą Lietuvoje, nuolat įvairiais lygiais tebekartojami ir šiandien.

Todėl Centras dar kartą viešai akcentuoja: dėl šių kaltinimų 1974 m. JAV Kongreso prašymu buvo tirta Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio ir šios vyriausybės vidaus reikalų ministro Jono Šlepečio veikla ir po išsamaus tyrimo jie buvo reabilituoti (išbraukti iš įtariamųjų sąrašo), nes jų veikloje nebuvo rasta nusikaltimo įrodymų. Tai akivaizdžiai liudija šie JAV institucijų dokumentai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Dokumentas lietuvių kalba: 201903_brazaitis_LT

The post Genocido tyrimo centras nepasiduos vulgariam spaudimui appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Prieš 70 metų, 1949 m. kovo 7 d. Alytaus aps. Kalesninkų miške buvo sunaikinti du Dainavos apygardos štabo bunkeriai: prie Žemaitėlių ir Jotiškių k. Viename – Dainavos apygardos štabo – bunkeryje MGB agentai „Rytas“ (Algirdas Skinkys) ir „Varnas“ (būsimas garsus LSSR poetas Kostas Kubilinskas) nušovė miegantį Šarūno rinktinės vadą, nuo 1948 m. lapkričio mėn. laikinai ėjusį Dainavos apygardos vado pareigas Benediktą Labėną (Labenską)-Kariūną. Kitame – Kazimieraičio rinktinės štabo – bunkeryje žuvo Dainavos apygardos vado pavaduotojas ir Kazimieraičio rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, rinktinės ir Geležinio Vilko tėvūnijos štabo viršininkas Viktoras Kazlauskas-Vanagas, šios tėvonijos būrio vadas Jonas Kazlauskas-Šermukšnis ir partizanas Petras Šilanskas-Labutis.

Prieš 110 metų, 1909 m. kovo 15 d., Palangoje gimė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininkas, LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataras, partizanų generolas, ketvirtasis Lietuvos prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas (1954 m. lapkričio 26 d. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime).

The post Atmintinos datos appeared first on Voruta.

Vytautas Balsys-Uosis. Seimo kanceliarijos nuotr.

www.voruta.lt

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis Seimo ir savo vardu reiškia užuojautą dėl netekties rezistento, partizaninio judėjimo dalyvio, Laisvės premijos laureato Vytauto Balsio-Uosio šeimai, artimiesiems ir Lietuvos žmonėms.

„Su giliu liūdesiu sutinkame žinią apie Uosio netektį. Didžiulė drąsa ir meilė Tėvynei, kurią jis jautė kovodamas už laisvę, įkvepia ir mus, ir mūsų vaikus. Vytautas Balsys-Uosis buvo gyva istorija, amžininkas įvykių, kuriuos skaitome vadovėliuose, mokomės savo ištakų. Dėkojame ir dėkosime už auką, atiduotą už mūsų laisvę“, – sako parlamento vadovas.

V.Balsys-Uosis gimė lygiai prieš 96-erius metus – 1923 m. kovo 18 d. Būdamas jaunas, 1944 m. jis gavo šaukimą į Raudonąją armiją, todėl susiruošė partizanauti. Partizanavo Kazlų Rūdos miškuose. 1945 m. buvo sunkiai sužeistas Žiemkelio kautynėse. Sužeistas V.Balsys-Uosis pusmetį slapstėsi Kauno rajone esančioje Papiškės-Novos partizanų žeminėje. 1944-1945 m. skirtingu laiku, šiame bunkeryje slapstėsi net 19 krašto partizanų. 1944-1948 m. V.Balsys-Uosis buvo Tauro apygardos partizanas. 1948 m. jis buvo suimtas ir nuteistas 10 metų pataisos darbų lagerio ir  15 metų tremties, aštuonerius metus priverstinai dirbo anglies kasyklose „Kajerkan“, 10 metų – Karagandos vario kasykloje. Iš tremties į Kauną buvęs partizanas grįžo tik 1966-aisiais. 2000 m. V. Balsys-Uosis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžium.  Atkūrus Nepriklausomybę ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizaciją, ilgą laiką buvo jos štabo viršininku. 2018 m. kartu su kitais partizanais apdovanotas Laisvės premija. V. Balsys-Uosis tapo vienu iš Editos Mildažytės dokumentinio filmo „Uosis, Tigras ir Liepsna“ herojų.

The post Netekome Lietuvos partizaninio judėjimo dalyvio, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio organizacijos štabo viršininko, dimisijos majoro, Laisvės premijos laureato Vytauto Balsio-Uosio appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Minint Jono Žemaičio-Vytauto 110-ąsias gimimo metines, Lietuvos ypatingasis archyvas skelbia Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos sudarytą J. Žemaičio-Vytauto baudžiamąją bylą.

J. Žemaičio-Vytauto ir suimtų jo bendražygių Juozo Palubeckio-Simo, Elenos Palubeckytės-Liudo, Marijonos Žiliūtės-Eglutės apklausos protokolai, liudytojų apklausų ir akistatų protokolai, dokumentų bei ginklų ekspertizės aktai, originalūs partizanų dokumentai ir fotonuotraukos, kiti procesiniai dokumentai saugomi baudžiamojoje byloje, kurią sudaro 13 tomų ir 7 priedai. Byloje yra 5115 lapų. Byloje, tarp daugybės Lietuvos partizanų dokumentų, yra saugomas vienintelis žinomas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos originalas.

Siekiant kuo plačiau supažindinti visuomenę su Archyve saugomais KGB J. Žemaičiui-Vytautui sudarytais dokumentais ir sumažinti galimybę skleisti archyviniais šaltiniais nepagrįstą, Lietuvos partizanus šmeižiančią ir tendencingai interpretuotą informaciją, Lietuvos ypatingasis archyvas suskaitmenino Jono Žemaičio-Vytauto baudžiamąją bylą ir ją paskelbė Integralioje administracinių paslaugų sistemoje.

„Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, laikau, kad Sovietų sąjunga su savo ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį… <…>Visus pogrindžio veiksmus, nukreiptus prieš sovietinę valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau jų nusikalstamais.Tik noriu pabrėžti, kad kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Jokių žvėriškumų neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma… Sovietų valdžia – mano šalies priešas ir mano asmeninis priešas… Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus…“

Šiais žodžiais kovojančios Lietuvos prezidentas, partizanų generolas Jonas Žemaitis-Vytautas 1954 m. birželio 7 d. Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo parengiamojo teismo posėdyje, vykusiame Vilniuje, baigė devynis metus trukusią kovą su sovietų okupantais. Ne tik asmeninę – su jo suėmimu siejama ir viso ginkluotojo lietuvių pasipriešinimo sovietiniams okupantams pabaiga.

Jonas Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje. 1910 m. Žemaičių šeima apsigyveno Lomžoje, 1917 m. grįžo į Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaimą, bet netrukus persikėlė gyventi į Raseinius. 1926 m. J. Žemaitis Raseinių gimnazijoje baigė šešias gimnazijos klases ir įstojo į Karo mokyklą Kaune. 1929 m. spalio 6 d. jis buvo pakeltas į jaunesniuosius leitenantus, lapkričio 23 d. tapo leitenantu. Išlaikęs egzaminą 1936 m. buvo išsiųstas studijuoti į Fontenblo artilerijos mokyklą Prancūzijoje. Užsienyje baigęs mokslus 1938 m. vasarą grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas 1 artilerijos pulko skyriaus vadu. Netrukus jam suteiktas kapitono laipsnis, apdovanotas Nepriklausomybės medaliu. 1939 m. J. Žemaitis buvo perkeltas į Šiauliuose dislokuotą 4 artilerijos pulką.

Sovietų Sąjungai 1940 m. aneksavus Lietuvą tęsė karinę tarnybą. 1940 m. rugpjūčio mėn. „liaudies kariuomenę“ performuojant į Raudonosios armijos 29 šaulių korpusą, J. Žemaitis pateko į 184 divizijos 617 artilerijos pulką, buvo paskirtas pulko mokyklos viršininku.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Varėnos poligone dislokuotas 617 artilerijos pulkas, su kitais Raudonosios armijos daliniais traukėsi į Rytus. Pulkui priartėjus prie Valkininkų, kpt. J. Žemaitis su grupe lietuvių karininkų sąmoningai atsiliko ir pasidavė Vokietijos kariuomenės daliniams, tačiau nenorėdamas tarnauti Vokietijos okupacinei valdžiai išėjo į atsargą ir apsigyveno Lentvaryje pas žmoną Eleną Žemaitienę (Valionytę). 1941 m. rugpjūtį Žemaičių šeima persikėlė gyventi į Kauną, J. Žemaitis įsidarbino Energetikos valdyboje durpių gavybos techniku. Tų pačių metų gruodžio mėn. jiems gimė sūnus Laimutis.

1942 m. birželio mėn. Žemaičių šeima persikėlė į Kiaulininkų kaimą. J. Žemaitis iki 1944 m. kovo mėn. dirbo Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju. Įsijungė į rezistencinę veiklą: platino antinacinę spaudą, 1943 m., pakviestas Šiluvos vikaro Antano Kazlausko, prisijungė prie valsčiaus komiteto, būrusio patriotiškai nusiteikusius žmones. 1944 m. gen. Povilui Plechavičiui pradėjus organizuoti Vietinę rinktinę, J. Žemaitis 1944 m. kovo mėn. tapo šios rinktinės 310 bataliono vadu Seredžiuje, organizavo Šiluvos ir Tytuvėnų savanorius. Gegužės mėn. Vokietijos okupacinei valdžiai išformavus rinktinę ir sunaikinus rinktinės štabą, J. Žemaitis pasitraukė iš tarnybos ir grįžo į Kiaulininkus, kurį laiką slapstėsi.

1946 metų rugpjūčio mėn. Žemaitijoje buvo įkurta Kęstučio apygarda, suvienijusi didžiąją dalį Žemaitijos partizanų būrių

Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą J. Žemaičio, kaip pabėgėlio iš 29 šaulių korpuso ir Plechavičiaus armijos karininko, ėmė ieškoti Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD). Tuo metu J. Žemaitis jau aiškiai suprato, kad legalaus gyvenimo Tėvynėje gyventi nebegalės. Kurį laiką slapstėsi aplinkiniuose miškuose, 1945 m. žiemą – tėvų namuose. 1945 m. kovo mėn. pas jį atėjęs kariuomenės laikų pažįstamas, gen. Stasio Zaskevičiaus sūnus Algirdas bei dar keletas partizanų pasiūlė J. Žemaičiui stoti į Lietuvos laisvės armiją (LLA). Tų pačių metų birželio mėn. pradžioje J. Žemaitis davė priesaiką ir išėjo į kpt. Juozo Čeponio-Budrio vadovaujamą partizanų būrį, kuris veikė Raseinių apskrities Bedančių miške, buvo paskirtas Žebenkšties rinktinės štabo viršininku, pasirinko Dariaus slapyvardį. Pagrindinė J. Žemaičio veiklos sritis buvo partizanų karinis ir idėjinis rengimas, vadovų parinkimas, organizacinės struktūros stiprinimas: jis ėmėsi vienyti po miškus išsibarsčiusius partizanų dalinius, kurti jų ryšių sistemą ir organizuoti partizanų rėmėjų tinklą, kuris vėliau buvo pavadintas Organizaciniu sektoriumi, partizanams parūpindavo pogrindyje leistos spaudos ir antisovietinių lapelių, rengė juos ginkluotam sukilimui karo su SSRS atveju. J. Čeponis-Budrys, J. Žemaitis ir rinktinės štabo Organizacinio skyriaus viršininkas Petras Bartkus nutarė suvienyti Šiaulių, Raseinių, Kėdainių ir Tauragės apskrityse veikusius partizanų junginius. Tam Kelmės valsčiaus Virtukų miške buvo įkurta gerai įtvirtinta vadavietė. Čia 1945 m. liepos 22 d. įvyko ir pirmasis kovos krikštas – didelės kautynės su gausiomis NKVD vidaus kariuomenės pajėgomis. Iš apsupimo J. Žemaičio vadovaujamas 30 partizanų būrys sėkmingai pasitraukė. 1945–1946 m. žiemą būrys praleido Šiluvos valsčiuje Sandraviškių miške, pelkės saloje įrengtoje stovykloje.

J. Žemaičiui gyvenant nelegaliai ir slapstantis, jo žmona Elena buvo du kartus suimta Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Šiluvos vls. skyriaus: pirmą kartą – 1944 m. rugsėjo mėn., tačiau po 8 dienų iš areštinės paleista, antrą kartą – 1945 m. sausio mėn., tačiau iš sulaikymo vietos pabėgo. Vėliau kartu su Virtukų mūšyje žuvusios Janinos Čepaitės seserimi Antanina gyveno Kaune. 1946 m. liepos 13 d. J. Žemaičio žmona Elena staiga mirė, be priežiūros liko jų 5 metų sūnus Laimutis. Rūpindamasis sūnaus likimu, J. Žemaitis į Kauną vieną po kitos siuntė ryšininkes, kad surastų sūnų ir jam tinkamus globėjus. Vienos ryšininkės įkalbėta Laimutį ėmėsi globoti Kaune gyvenusi Ona Liubinavičienė-Žiaunytė, dėl vaiko saugumo suteikusi jam savo pavardę. Berniuko intensyviai ieškojo ir saugumiečiai, tikėdamiesi per sūnų užmegzti ryšį su J. Žemaičiu.

1946 m. rugpjūčio mėn. pradžioje Žebenkšties rinktinė pakeitė pavadinimą, vadinosi Šerno, Savanorio, Knygnešio, Birutės rinktine, tų pačių metų rugpjūčio 20 d. J. Žemaitis pradėjo eiti rinktinės vado pareigas. Būdamas labai konspiratyvus dažnai keitė slapyvardį: vietoj Dariaus pasirašinėjo Adomu, o žodinį slapyvardį pakeitė į slap. Mockus. Dar po poros mėn. vietoje Mockaus tapo Matu, o vietoje Adomo – llgūnu. J. Žemaitis taip pat yra vadinęsis Jociumi, Tyliumi, Žalčiu, Tomu, Luku, Žiliumi, Skirgaila, kol galiausiai 1948 m. pasirinko vieną slapyvardį – Vytautas.

Žemaitis išleido įsakymą Nr. l, kuriuo paskelbė apie Vieningos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizacijos įkūrimą

1946 metų rugpjūčio mėn. Žemaitijoje buvo įkurta Kęstučio apygarda, suvienijusi didžiąją dalį Žemaitijos partizanų būrių. J. Žemaitis aktyviai prisidėjo rengiant apygardos organizacijos ir veiklos nuostatus, organizacinio sektoriaus (OS) veiklos ir organizavimo nuostatus bei instrukcijas. 1947 m. vasario 16 d. Kęstučio apygardos vado J. Kasperavičiaus-Visvydo įsakymu J. Žemaitis buvo apdovanotas pasižymėjimo ženklu „Už ypatingus nuopelnus organizavimo srityje ir už išmintingą vadovavimą“.

1947 m. pavasarį žuvus Jungtinės Kęstučio apygardos vadui Juozui Kasperavičiui-Visvydui ir beveik visai apygardos vadovybei, išlikę Kęstučio apygardos vadai tų pačių metų vasarą nutarė atkurti štabą. Štabo vadu išrinktam J. Žemaičiui-Žalčiui, Tomui teko nelengvas uždavinys – atkurti ryšius tarp partizanų junginių, rūpintis konspiracija, organizuoti pasipriešinimą sovietų rengiamiems rinkimams ir prasidėjusiai masinei kolektyvizacijai. Jau tada vienas svarbiausių J. Žemaičio tikslų buvo suvienyti visus Lietuvos partizanus į vieną galingą pasipriešinimo sąjūdį. Pirmieji žingsniai šia kryptimi buvo apygardų reorganizavimas rengiantis sujungti visas Žemaitijos apygardas į stambesnį teritorinį darinį. Jungtinės Kęstučio apygardos, kurią tuomet sudarė 7 rinktinės su 700 kovotojų, štabo pastangomis buvo atkurta sunaikinta Žemaičių apygarda, veikusi Telšių, Kretingos ir Mažeikių apskrityse, jai vadovauti paskirtas Aleksandras Milaševičius-Ruonis. Taip pat buvo suaktyvintas „Laisvės varpo“ leidimas – laikraščio tiražas siekė 800 egz.

1948 m. gegužės 5 d. Kęstučio, Žemaičių ir Prisikėlimo apygardų vadai po kelias dienas trukusio susitikimo pasirašė deklaraciją, skelbiančią apie tris apygardas vienijančios Vakarų Lietuvos (Jūros) srities įkūrimą. Vadovauti sričiai buvo paskirtas J. Žemaitis-Tylius, Žaltys, tačiau šių pareigų jis faktiškai nėjo, nes būsimam pasipriešinimo vadui teko kita misija – organizuoti vyriausiąją pogrindžio vadovybę. Jau po mėnesio vado pareigos buvo perduotos J. Žemaičio pavaduotojui Aleksandrui Milaševičiui-Ruoniui, pats J. Žemaitis-Vytautas išvyko organizuoti vyriausiosios pogrindžio vadovybės.

1948 m. liepos 10–12 d. J. Žemaitis išleido įsakymą Nr. l, kuriuo paskelbė apie Vieningos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizacijos įkūrimą. Jis pats tapo vyriausiuoju partizanų vadu, pasirašydavo vienu slapyvardžiu – Vytautas. 1948 m. liepos 27 d. vyriausiosios vadovybės bazėje, įkurtoje Dūkto miškuose, Prisikėlimo apygardos štabo dislokacijos rajone, prasidėjo visos Lietuvos partizanų vadų pasitarimai dėl pogrindžio centralizacijos ir ryšių palaikymo. 1948 m. lapkričio mėn. sričių posėdyje buvo paskelbta, kad atkuriama Lietuvos rezistencijos vyriausioji vadovybė, J. Žemaitis-Vytautas išrinktas laikinai einančiu Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Prezidiumo pirmininko pareigas ir BDPS vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu. J. Žemaitis-Vytautas tuo metu įtemptai dirbo: ruošėsi partizanų vadų suvažiavimui ir rengė vieningos organizacijos dokumentų projektus.

1949 m. vasario mėn. buvo sušauktas Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame dalyvavo atstovai iš visos Lietuvos. Vasario 2–10 d. vyko pasitarimai. Vasario 10 d. Šiaulių apskr. (dabar – Radviliškio r.) Minaičių k. Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje buvo patvirtintas naujas organizacijos pavadinimas: Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS), priimti visi esminiai programiniai partizanų veiklos dokumentai. 1949 m. vasario 16 d. LLKS Taryba suteikė J. Žemaičiui-Vytautui laisvės kovotojo partizanų generolo laipsnį. Jis vienbalsiai buvo išrinktas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininku, taip pat laikinai ėjo ginkluotųjų pajėgų vado pareigas (1949 m. rugsėjo mėn. šios pareigos buvo pavestos Adolfui Ramanauskui-Vanagui, o nuo 1950 m. gegužės 10 d. karinės veiklos vadovu vėl tapo J. Žemaitis-Vytautas). Nors Deklaracijoje įrašyti tie patys politiniai organizaciniai tikslai – laisvos demokratinės Lietuvos respublikos atkūrimas, tačiau pasikeitė partizanų veikimo taktika. Nutarta neplėsti nelegaliai gyvenančių partizanų būrių, o organizuoti legalius potencialius kovotojus – taktika, kurią J. Žemaitis propagavo nuo pat 1945 m. Iki 3-8 valsčių buvo padidinti tėvūnijų plotai, sustiprinti štabai ir kt.

Planai sugauti J. Žemaitį-Vytautą pasinaudojant jo sūnumi Laimučiu

Deja, viso ginkluoto pasipriešinimo vadu J. Žemaitis-Vytautas tapo tuo metu, kai partizaninis judėjimas jau geso. Lietuvos miškuose buvo likę ne daugiau kaip pora tūkstančių kovotojų, į jų gretas buvo infiltruota nemažai sovietinio saugumo agentų. Jau tų pačių metų kovo mėn. visi partizanų suvažiavimo dokumentai atsidūrė saugumiečių rankose, o J. Žemaitis-Vytautas tapo svarbiausiu jų taikiniu.

Sovietinio saugumo akiratyje J. Žemaitis-Vytautas buvo nuo pat pirmųjų antrosios Lietuvos okupacijos dienų ir figūravo bent penkiose agentūrinėse bylose: Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Raseinių aps. skyriaus 1946 m. birželio 1 d. užvestoje agentūrinėje byloje „Sbornaja“ (lietuviškai „Rinktinė“); Lietuvos SSR MGB 2-N valdybos 1948 m. birželio 2 d. užvestoje agentūrinėje byloje Nr. 692 „Baltija“; Lietuvos SSR MVD Kauno sr. valdybos 1952 m. rugsėjo mėn. užvestoje agentūrinėje byloje „Sever“ (lietuviškai „Šiaurė“); Lietuvos SSR MGB Kauno sr. valdybos 1950 m. balandžio 20 d. užvestoje agentūrinėje byloje Nr. 164 pavadinimu „Pautina“ (lietuviškai „Voratinklis“); Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) 2-N skyriaus 1950 m. balandžio mėn. užvestoje byloje-formuliare.

Be kitų agentūrinių-operatyvinių priemonių saugumiečiai J. Žemaitį tikėjosi surasti pasitelkiant jo artimuosius. Agentas Mikutaitis aplankė Laugalių senelių prieglaudoje gyvenusius J. Žemaičio tėvus, tačiau tėvas pasakė žinių apie sūnų neturįs. Jokios naudos nedavė ir saugumiečių vizitas pas 1941 m. į Komijos ASSR ištremtą J. Žemaičio seserį Kotryną Juškienę, nors už pagalbą ir žinias apie brolį jai buvo žadama grąžinti į Lietuvą. Kiek ilgiau truko planų sugauti J. Žemaitį-Vytautą pasinaudojant jo sūnumi Laimučiu rengimas. Pasitelkus agentus saugumas gana greitai išsiaiškino kas globoja J. Žemaičio sūnų ir nustatė judviejų gyvenamąją vietą; taip pat, kad globėja O. Liubinavičienė retkarčiais veždavo sūnų susitikti su tėvu į Batakius (Tauragės aps.), kur gyveno jos brolis ir tėvai, taip pat į Vilkijos, Radviliškio, Raseinių aps. Tačiau agentams nepavykdavo išsiaiškinti tikslaus susitikimų laiko, vietos. 1949 m. pabaigoje O. Liubinavičienė, nepasitikėdama ryšininke, į susitikimą su J. Žemaičiu-Vytautu nenuvyko ir ryšys su juo nutrūko. Žinodama, kad tai gali būti pavojinga, O. Liubinavičienė su partizanų vadu nebesistengė susitikti ir ryšių nepalaikė. 1951 m. pabaigoje O. Liubinavičienė su J. Žemaičio sūnumi iš Kauno išvyko mokytojauti į Ramygalą, vėliau – į Radviliškį. Vienam iš agentų, kurie ją nuolat lydėjo, ji pasisakė esanti užverbuota, tačiau niekados neišduosianti J. Žemaičio-Vytauto.

Saugumui taip pat nepavyko realizuoti plano paimti iš globėjos berniuką ir atiduoti agentui Mikutaičiui, kad J. Žemaitis-Vytautas būtų priverstas užmegzti naujus ryšius. Globėja kategoriškai atsisakydavo net trumpam patikėti vaiko globą kitam asmeniui. 1952 m. rugpjūčio mėn. MGB suimtas ir užverbuotas Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų vadas Jonas Kimštas saugumui pranešė, kad J. Žemaitis-Vytautas jam sakęs neturįs jokių ryšių su sūnumi ir laikąs jį mirusiu. Po to kitų agentūrinių kombinacijų su J. Žemaičio sūnumi nebuvo kuriama.

1950–1951 m. buvo nuolatinių J. Žemaičio-Vytauto žygių ir kelionių metai, susitikimai su sričių ir apygardų vadais, siekiant įgyvendinti programinius LLKS dokumentus. Stigo organizuotumo ir spaudos, todėl J. Žemaitis nutarė apkeliauti visas Lietuvos partizanų sritis ir apygardas, taip norėdamas sustiprinti kovotojų dvasią ir surinkti reikalingą informaciją. Provokacijos ir išdavystės plito visoje Lietuvoje, tad 1950 m. J. Žemaitis-Vytautas nutarė LLKS Tarybos Prezidiumą išskaidyti į tris sekcijas taip siekdamas jį apsaugoti nuo visiško sunaikinimo. 1951 m. balandžio 20–24 d. J. Žemaitis-Vytautas susitiko su Karaliaus Mindaugo (taip buvo pavadinta Kalnų-Šiaurės Lietuvos sritis) vadu Jonu Kimštu-Žygūnu, Vyčio apygardos vadu Algimantu, o birželio mėn. jau susitiko su Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadu Antanu Bakšiu-Germantu, Kęstučio ir Prisikėlimo apygardų vadais. Su jais sprendė pareigų pasiskirstymo ir, žuvus pareigūnams, naujų vadovybių ir štabų formavimo klausimus. Didelis J. Žemaičio-Vytauto nuopelnas buvo tai, kad 1951 m. pabaigoje veikė net šešios partizanų apygardos, kurias sudarė dešimt rinktinių ir 120 partizanų būrių, kurie vienijo beveik 1000 partizanų.

Keliaudamas J. Žemaitis toliau tobulino partizanų dokumentus, rengė sričių baudžiamąjį statutą, sričių teismų proceso taisykles ir kt. 1951 m. pradžioje jam vos pavyko išvengti suėmimo – važiuodamas arkliu netikėtai susidūrė su sovietų kareiviais. Tuomet J. Žemaičiui-Vytautui pavyko ištrūkti, tačiau teko palikti maišą su vyriausiosios partizanų vadovybės dokumentais.

1951–1952 m. žiemą J. Žemaitis-Vytautas praleido Mindaugo būrio vado Juozo Palubeckio-Simo bunkeryje Jurbarko raj. Šimkaičių miške. Kartu žiemojo J. Palubeckio sesuo Elena Palubeckytė- Liudas ir Juozas Palubeckis-Simas. Po lazdynais pelkėje įrengtame nedideliame (2×3 m) bunkeryje buvo tik gultai, kopėčios ir šulinėlis subėgti pelkės vandeniui. Ant dangčio pasodinta nuolat keičiama eglutė.

Tardymą apsunkino ir bloga J. Žemaičio sveikatos būklė

Šaltis, nuovargis, įtampa, nežinia dėl 1951 m. rudenį neįvykusio susitikimo su Tauro apygardos partizanais atsiliepė J. Žemaičio-Vytauto sveikatai – 1951 m. gruodžio 4 d., ištikus mikroinsultui, jis buvo paralyžiuotas. Tačiau medicininės pagalbos sulaukė tik 1952 m. balandžio mėn. Miške nutirpus sniegui J. Palubeckis-Simas atvedė medicinos seserį Marijoną Žiliūtę-Eglutę, kurios slaugomas partizanų vadas pradėjo sveikti. Dėl sveikatos būklės J. Žemaitis-Vytautas 1952 m. sausio 30 d. atsisakė visų einamų pareigų, pavaduotojais paskyrė Antaną Bakšį-Germantą ir Sergijų Staniškį-Viltį. 1952 m. gegužės mėn. Germantas įgaliojo A. Ramanauską-Vanagą laikinai eiti LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko pareigas. Beveik po metų, 1953 m. balandžio mėn., šiek tiek pagerėjus sveikatai, pakviestam į bunkerį J. Vilčinskui J. Žemaitis-Vytautas pasakė ketinąs vėl imtis vadovavimo LLKS ir tų pačių metų gegužės mėn. vėl pradėjo eiti LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko pareigas.

Sovietų saugumas 1953 m. vasario-kovo mėn. jau žinojo, kad J. Žemaitis-Vytautas įsikūręs Jurbarko rajone Šimkaičių miške esančiame bunkeryje, kad sunkiai atsigauna po patirto insulto ir kad ryšį su išoriniu pasauliu palaiko per vienintelį žmogų – J. Palubeckį-Simą. Tai liudijo tiek pas suimtus partizanus rasti dokumentai, tiek agentų pranešimai. Gavę žinių, kad po žiemos J. Palubeckis-Simas ėmė rodytis Šimkaičių miško apylinkėse, saugumiečiai rengėsi jį sugauti: verbavo naujus agentus, rengė agentūrinius-operatyvinius planus, sekė eilę gyventojų, pas kuriuos J. Palubeckas-Simas galėjo apsilankyti.

1953 m. balandžio 14 d. naktį užverbuoto ryšininko sodyboje Pamituvio kaime surengus pasalą buvo suimtas Vaidoto rinktinės Ūkio skyriaus viršininkas Pranas Narbutas-Rolandas. Susiviliojęs saugumiečių pažadais ne tik pats atgauti laisvę, bet ir iš kalėjimo išlaisvinti savo sužadėtinę Adolfiną Dimšaitę, papasakojo viską, ką žinojo apie J. Žemaitį-Vytautą, tačiau negalėjo tiksliai nurodyti kur yra bunkeris. Bet sutiko padėti sulaikyti vienintelį tai žinojusį partizaną J. Palubeckį-Simą. Gegužės 23 d. MGB agentu „Vaidila“ tapęs Pranas Narbutas, lydimas smogikų ir čekistų grupės, atvyko į Šimkaičių mišką, kur turėjo susitikti su J. Palubeckiu-Simu. J. Palubeckis-Simas sutartoje susitikimo vietoje pasirodė kiek po antros valandos nakties ir buvo iš karto suimtas. Čia pat miške pradėtas tardyti, greičiausiai tikintis, kad iš karto parodys bunkerio vietą, tačiau jam neprabilus buvo išvežtas į Vilnių. Čia J. Palubeckis be pertraukos buvo tardomas tris paras, tačiau nemigos ir mušimų iškankintas partizanas atkakliai tylėjo. Jo tardymo protokoluose vis kartojasi tas pats įrašas: „Pasakyti bunkerio vietą ir išduoti Lietuvos partizanų vadą Žemaitį atsisakau.“ Tik gegužės 29 d. protokole atsispindi netikėtas lūžis. „Aš pergalvojau ir supratau, kad banditų kova šiuo metu betikslė (…). Norėdamas išvengti kraujo praliejimo, nutariau duoti teisingus parodymus. (…) Galiu bunkerį parodyti nuvykęs į vietą.“

Tuo tarpu bunkeryje su J. Palubeckio seserimi Elena-Liudu ir medike Marijona Žiliūte-Eglute likęs J. Žemaitis-Vytautas jau suprato, kad trečią dieną negrįžtančiam Simui kažkas nutiko – iki šiol taip ilgam jis niekuomet nedingdavo. Galiojo nerašyta taisyklė: jei partizanas nustatytu laiku negrįžta, tai reiškia, kad jis suimtas arba žuvęs, tad likusieji turi persikelti į kitą vietą. Vis dėlto, nutarė palūkėti 4–5 dienas, kol baigsis maisto atsargas, o tuomet dėl visa ko pereiti į atsarginį bunkerį. Deja, sprendimas buvo pavėluotas: gegužės 30 d. 11 val. čekistai per vėdinimo angą į bunkerį įmetė specialią granatą su migdomosiomis dujomis. M. Žiliūtės pasakojimu, jie akimirksniu neteko sąmonės. Tuoj po granatos sprogimo, visi buvę bunkeryje buvo ištraukti ir intensyviai gaivinami – svarbiausias saugumo tikslas buvo sulaikyti J. Žemaitį-Vytautą gyvą. Saugumo dokumentuose nurodyta, kad partizanai sąmonę atgavo po 15 min., tačiau jų būklė buvo sunki. Greičiausiai taip atsitiko dėl didelės migdomųjų dujų koncentracijos, o J. Žemaitis-Vytautas dar ir buvo sužeistas sprogusios granatos skeveldros. Visi suimtieji iš karto buvo išvežti į Vilnių.

Pirmosiomis sulaikymo dienomis J. Žemaitis-Vytautas duoti konkrečius parodymus apie savo veiklą, ryšių punktus, rėmėjus atsisakė, teigdamas, kad nenori pakenkti žmonėms. Tardymą apsunkino ir bloga J. Žemaičio sveikatos būklė. Tačiau birželio 9 d. raporte SSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojui ir vidaus reikalų ministrui Lavrentijui Berijai LSSR vidaus reikalų ministras Jonas Vildžiūnas pranešė, kad po ilgo J. Žemaičio „apdorojimo“, o ypač po pokalbio su užverbuotu ir agentu-smogiku „Jurginas“ tapusiu J. Žemaičio pavaduotoju Jonu Kimštu-Žalgiriu, yra vilčių J. Žemaitį palenkti bendradarbiauti su saugumo organais. Birželio 12 d. J. Žemaitis-Vytautas sutiko parašyti „Apybraižą apie pogrindžio organizaciją nuo BDPS sužlugimo iki šių dienų“. Apybraižą J. Žemaitis rašė 8 dienas, bet jos nebaigė: baudžiamojoje byloje saugomo rankraščio tekstas 20 puslapyje nutrūksta neužbaigtu sakiniu.

1953 m. birželio 26 d. suėmus L. Beriją, J. Žemaičio statusas pasikeitė

Sovietų saugumas planavo parengti ir išsiųsti tris J. Žemaičio parašytus laiškus, kuriais vietoje žuvusio S. Staniškio Pietų Lietuvos vadu būtų paskirtas A. Ramanauskas-Vanagas, Žemaičių apygardos vadui Vladui Montvydui-Žemaičiui ir Kęstučio apygardos vadui Povilui Morkūnui-Ežeriečiui (jis taip pat Drakas, Rimantas) J. Žemaitis privalėjo pranešti, kad savo pavaduotoju skiria J. Kimštą-Žalgirį. Tokiu būdu saugumas per užverbuotą J. Kimštą valdytų ryšius su šiomis apygardomis. Tačiau J. Žemaitis-Vytautas, pats nevaikščiodamas ir neturėdamas ryšių kanalų, visus laiškus galėjo siųsti tik per J. Palubeckį-Simą, kuris labai gailėjosi išdavęs bunkerį, aiškino šį poelgį padaręs kažkokių medicininių preparatų paveiktas ir kategoriškai atsisakė bendradarbiauti su sovietiniu saugumu.

1953 m. birželio 17 d. J. Vildžiūnas informavo L. Berijos pavaduotoją Nikolajų Sazykiną, kad J. Žemaitis yra pasirengęs pranešti viską apie save ir apie pogrindį. Po trijų dienų buvo nurodyta sulaikytąjį skubiai atvežti pas L. Beriją. 1953 m. birželio 23 rytą, lydimas sargybos, J. Žemaitis kariniu lėktuvu buvo nuskraidintas į Maskvą ir patalpintas Lubiankos kalėjime. Vėlų birželio 25 d. vakarą „kalinys Nr. 21“ visą valandą kalbėjosi su L. Berija, tačiau jokio pokalbio detales fiksuojančio dokumento baudžiamojoje byloje nėra.

1953 m. birželio 26 d. suėmus L. Beriją, J. Žemaičio statusas pasikeitė. Liepos 13 d. SSRS vidaus reikalų ministras Sergejus Kruglovas sankcionavo jo suėmimą ir Lietuvos pogrindžio vadas tapo paprastu kaliniu. Po trijų dienų jam buvo pateikti kaltinimai tėvynės išdavimu, teroru ir antisovietine veikla. Iki rugpjūčio 26 Maskvoje vykę tardymai nedavė rezultatų – J. Žemaitis nepateikė jokių naujų duomenų. Dėl jo parodymų nebuvo suimtas nei vienas žmogus.

1953 m. rugpjūčio 30 d. J. Žemaitis traukiniu buvo išvežtas atgal į Vilnių, rugsėjo 11 d. atnaujintas tardymas. Tačiau J. Žemaitis atsisakė duoti bet kokius parodymus apie kitus antisovietiniame pasipriešinime dalyvavusius asmenis ir jų veiklą bei pasirašyti tardymo protokolus. Saugumiečių viltys, kad pasinaudojus Lietuvos partizanų vadu pavyks greitai sunaikinti partizanų vadovybę, žlugo. Savo paskutinėje kalboje teisme J. Žemaitis pareiškė: „Aš atsisakau parodymų, duotų per tardymą, kaip nuo neteisingų ir neobjektyvių. Jie tokie, nes mane ilgai tardydavo (…) tardymo metu aš negalėjau išsimiegoti ir todėl man buvo vis tiek, ką rašė į protokolus.(…) Mano teisės buvo pažeistos dėl rusų kalbos nemokėjimo (…). Šiame teismo posėdyje man teko matyti žmonių, kurie naudojasi galimybe eiti lengvu keliu. Būdamas nenormalioje dvasinėje būsenoje, aš taip pat iš pradžių ėjau šiuo keliu ir padariau didelę kvailystę, ko pasėkoje atnešiau žalą judėjimui. Todėl aš pasmerkiu save aukščiausiai bausmei. Aš džiaugiuosi, kad vėliau man pavyko atsikvošėti ir grįžti į teisingą kelią“.

Vietoj pasimatymo –  sūnaus su pionieriaus kaklaraiščiu ir ženkliuku nuotrauka

Pabaltijo karinės apygardos Karo Tribunolo 1954 m. birželio 1–9 d. vykusiame uždarame posėdyje J. Žemaitis buvo nuteistas mirties bausme. Rašyti malonės prašymą jis atsisakė. Pageidavo tik pasimatymo su sūnumi, tačiau vietoj pasimatymo jam buvo parodyta sūnaus su pionieriaus kaklaraiščiu ir ženkliuku nuotrauka, kuri saugumiečių manymu turėjo parodyti J. Žemaičiui visišką socializmo idėjų triumfą. Nuosprendis J. Žemaičiui buvo įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime. Po savaitės, gruodžio 2 d., ten pat buvo sušaudytas ir Juozas Palubeckis. Marijona Žiliūtė buvo nuteista 25 m., Elena Palubeckytė – 10 m. laisvės atėmimu pataisos darbų lageriuose.

Istorikė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, J. Žemaičio-Vytauto marti, knygoje „Žuvusiųjų Prezidentas“ rašė: „Likimas taip lėmė, kad J. Žemaitis išsilaikė ilgiau už kitus talentingus laisvės kovotojus – plk. ltn. Juozą Vitkų-Kazimieraitį, ltn. Juozą Kasperavičių, studentus Petrą Bartkų ir Juozą Lukšą. Nuo pat partizaninio karo pradžios, kai dar nestokojo štabų pareigūnų, J. Žemaitis pasižymėjo blaiviu politiniu mąstymu, tvirtu charakteriu, pareigos jausmu, atsidavimu laisvės kovai. Šios savybės jį išskyrė iš kitų ir nuvedė į aukščiausią postą – Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdžio – organizacijos, kurią jis pats sukūrė ir kuri apėmė visą besipriešinančią okupacijai Lietuvą, – vadovo… Žemaitis buvo žmogus, žinantis, ko siekia, įsitikinęs tų siekių taurumu ir pasiryžęs jų įgyvendinimui paaukoti gyvybę Marijona Žiliūtė, viename bunkeryje su J. Žemaičiu praleidusi paskutinius jo gyvenimo iki arešto metus, J. Žemaitį trumpai apibūdino taip: „tai buvo karininkas, davęs Lietuvos Respublikai priesaiką, kurios niekuomet ir jokiomis aplinkybėmis nesulaužė“.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. vasario 14 d. dekretu J. Žemaitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties), 1998 m. sausio 28 d. dekretu suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis (po mirties).

Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. kovo 12 d. deklaracija pripažino, kad nuo 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis buvo kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas.

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vyriausioji specialistė Edita Škirkaitė

LITERATŪRA

Aras Lukšas, Ketvirtojo prezidento dalia, 2010-05-28, prieiga inernetu: https://www.lzinios.lt/Istorija/ketvirtojo-prezidento-dalia/140482

Aras Lukšas, Nematomos kariuomenės generolas, 2018-05-28, prieiga internetu: https://www.lzinios.lt/Istorija/lz-archyvas-nematomos-kariuomenes-generolas/156696

Aras Lukšas, Nebaigta kęstutėnų kova, 2012-09-13, prieiga internetu: https://www.lzinios.lt/Istorija/nebaigta-kestutenu-kova/163089

Nijolė Gaškaitė. Partizanų vadas Jonas Žemaitis. Iš sovietinių archyvų (1909 03 15- 1954 11 26), prieiga internetu: http://partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-13-t-1995-m/3498-partizanu-vadas-jonas-zemaitis

Nijolė Gaškaitė, Pasipriešinimo istorija 1944–1953 metai, Vilnius: Aidai, 1997

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Žuvusiųjų prezidentas, Vilnius: LGGRTC, 1998

Alfonsas Zubreckas. Partizanų vadas. Jono Žemaičio gimimo 95-osioms ir žūties 50-osioms metinėms, 2004-03-10, prieiga internetu:

http://web.archive.org/web/20160514140810/http://www.xxiamzius.lt:80/numeriai/2004/03/10/atmi_01.html

Jonas Žemaitis-Vytautas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezisencijos tyrimų centras, prieiga internetu: http://genocid.lt/datos/zemaitis.htm

Jonas Žemaitis, prieiga internetu: https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Žemaitis-Vytautas

Justinas Žilinskas. Jonas Žemaitis, prieiga internetu: https://www.15min.lt/media/timeline/simtmecio-prezidentai-zemaitis

The post Skelbiama KGB sudaryta Jono Žemaičio-Vytauto baudžiamoji byla appeared first on Voruta.

Žaibo atminimui skirta paroda. O. Virginavičienės nuotr.

Onutė TREPUILAITĖ-VIRGANAVIČIENĖ, Bakaloriškių km., www.voruta.lt

Kovo 16-ąją buvo paminėtos legendinio Dzūkijos partizanų vado Vaclovo Voverio-Žaibo žūties 70-osios metinės. Jo gimtajame Bakaloriškių kaime vyko minėjimas, Dusmenų Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios, o baigiamasis renginys persikėlė į Dusmenų kultūros centrą.

Minėjimas Bakaloriškėse

Bakaloriškėse, prie kryžiaus žuvusiems už Lietuvos laisvę, susirinko daug garbių svečių, vietinių gyventojų, kraštiečių. Minėjime kalbėjo LR Seimo narys Juozas Baublys, knygos apie V. Voverį-Žaibą autorė prof. Ona Voverienė, Trakų rajono savivaldybės merė Edita Rudelienė, Onuškio seniūnijos seniūnė Zita Aniulienė, tiltietis Alvydas Verseckas ir kt. Prisiminimais apie savo dėdę Vaclovą pasidalijo buvę bakaloriškiečiai Gintautas ir Vladas Kleinotai. Renginyje dalyvavo ir žurnalistė, pirmoji paviešinusi Bakaloriškių kaimo tragediją, Austra Zapolskienė.

Susirinkusieji aplankė paminklinį akmenį, pastatytą minint Bakaloriškių kaimo sudeginimo 70-metį. V. Ruseckaitės nuotr.

Trakų rajono merė E. Rudelienė visiems, prisidėjusiems prie tragiškos Bakaloriškių kaimo istorijos įamžinimo, įteikė padėkas. Jas gavo net 23 asmenys: broliai G. ir V. Kleinotai, prof. O. Voverienė, A. Zapolskienė, Z. Aniulienė, A. Verseckas, Vytautas Žemaitis, Jonas Laurinavičius, Ona Virginavičienė, Rima Karsokienė, Ona Karužaitė-Gliebienė, Vaiva Neteckienė, Albina Verseckienė, Antanas Januškevičius, Antanas Kuklys, Aldona Stanulionienė, Virginijus Pockevičius, Laima Kamaitienė, Algis Stanulionis, Valentas Stadalnykas, Vladas Buslavičius, Arūnas Voveris, Stasys Voveris.

Baigiamasis akcentas Dusmenyse

Po šv. Mišių, kurias aukojo Dusmenų klebonas kun. Juozas Bakšys, visi susirinko į kultūros centrą. Čia buvo parengta V. Voverio-Žaibo atminimui skirta paroda – išleistos knygos, straipsniai spaudoje, nuotraukos. Trakų kultūros rūmų Dusmenų padalinio kultūrinių renginių organizatorė R. Karsokienė trumpai pristatė šio partizano biografiją, jo kovinę veiklą, žūties aplinkybes. Folkloro ansamblis „Dusmena“ atliko literatūrinę-muzikinę kompoziciją, kurioje skambėjo Žaibui skirti eilėraščiai, patriotinės ir  partizaniškos dainos. G. Kleinotas įteikė padėkas tiems, kurie nedalyvavo minėjime Bakaloriškėse.

Minėjimo dalyviai prie kryžiaus žuvusiems už Lietuvos laisvę. V. Ruseckaitės nuotr.

Baigiamąjį akcentą pateikė prof. O. Voverienė. Pasak jos, kiekvienas toks renginys tampa istoriniu, kaip atminties, kaip mūsų svarbių asmenybių, jų nuostatų atgaivinimas. Profesorė priminė savo knygos „Lietuvos Laisvės kovos karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas“ (2007) atsiradimo istoriją, nurodė svarbiausias šio partizanų vado nuostatas: „Įdomi paties V. Voverio asmenybė. 26 metų vyrukas, baigęs šešis skyrius, pasakė tokius žodžius, kurie verti pačių didžiausių filosofų: „Kiekvienas turi gyventi taip, tarsi nuo jo vieno priklausytų visos Lietuvos likimas“. Jis visą laiką galvodavo apie kiekvieną būrio kovotoją. Į savo būrį nepriėmė šešiolikmečių, septyniolikmečių. „Juk mes žūsim, o tau reikia gyventi. Tu per jaunas mirti“, – sakydavo. Tai buvo be galo humanistinis požiūris. V. Voveris-Žaibas neskubėdavo bausti, jis visada stengdavosi net keletą kartų patikrinti faktus. Tik tokių žmonių dėka partizaninis judėjimas nežmoniškomis sąlygomis išsilaikė daugiau kaip dešimtmetį. V. Voverio asmenybė turėtų būti visuose mokykliniuose vadovėliuose.“

Vaclovas Voveris – kaimo savisaugininkas 

V.Voveris gimė 1922 m. vasario 17 d. Bakaloriškių kaime (Onuškio vlsč. Trakų apskr.). Daugiavaikėje Viktorijos ir Andriaus Voverių šeimoje augo net devyni vaikai – keturi sūnūs ir penkios dukros. Vaclovas buvo pats jauniausias. Jis buvo labai gabus, mėgo drožinėti, dainuoti, skaityti. Nors mokslai sekėsi gerai, bet baigė tik 6 pradžios mokyklos skyrius, nes reikėjo pavaduoti sergantį tėvą.

Vokiečių okupacijos metais kartu su kitais gynėjais saugojo kaimą nuo sovietinių diversantų plėšikavimo. 1943 m. kartu su kaimynais įkūrė kaimo savisaugos būrį. 1944 m. rugsėjo 1 d. V. Voveris išėjo partizanauti. Jo būrio, kuris pasivadino „Geležiniu vilku“, branduolį sudarė tie patys kovotojai, dalyvavę savisaugos grupėje. Iš pradžių jame buvo apie 20 narių, vėliau gretos augo. Būrys veikė Onuškio, Alovės, Daugų apylinkėse. 1948 m. V. Voveris-Žaibas buvo paskirtas Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės vadu, vėliau apygardos vado pavaduotoju.

Žaibas – aktyvus kovotojas

V.Voveris-Žaibas buvo veiklus, aktyvus ir drąsus vadas, puikus partizaninės veiklos strategas, partizanai juo pasitikėjo. Jis vadovavo 28 kautynėms, per kurias buvo nukauta daugiau kaip 300 sovietų kareivių, per 40 karininkų ir stribų. Jo būrys niekada nevengė aktyvių kovos veiksmų. Didžiausios kautynės vyko 1945 m. vasario 7 d. Onuškio valsčiuje prie Miguičionių kaimo, 1945 m. vasario 23 d. Daugų valsčiuje prie Kančėnų kaimo, 1945 m. birželio 14 d. Varčios miške ir kt. 1948 m. spalio 27 d. prie Grendavės kaimo sunaikintas beveik visas Onuškio valsčiaus garnizonas.

Tačiau gabus partizanų strategas prieš klastą pasirodė bejėgis. Kazimieraičio rinktinės štabo bunkerį Kalesninkų miške (Alytaus r.) išdavė MGB agentai K. Kubilinskas ir A. Skinkys.

V.Voveris-Žaibas žuvo 1949 m. kovo 7 d. Po mirties jis buvo apdovanotas visų laipsnių Laisvės kovos kryžiais (su kardais ir be kardų). Jam suteiktas Lietuvos Laisvės Kovos Karžygio vardas.

Literatūrinę-muzikinę kompoziciją atlieka folkloro ansamblis „Dusmena“. O. Virginavičienės nuotr.

2014 m. Andrius ir Jonas Cimbolaičiai sukūrė dokumentinį filmą „Žaibas – Dzūkijos legenda“. Juos šiam kilniam darbui įkvėpė prof. O. Voverienės knyga. Filmo premjeroje dalyvavo ir knygos autorė. „Per šią premjerą 2015 m. vasario 1 d. Alytuje Andrius Cimbolaitis man pasakė: „Jūs sujaukėt visą mano gyvenimą. Aš dabar svajosiu, kaip sukurti vaidybinį filmą apie Žaibą, – minint V. Voverio-Žaibo žūties 70-ąsias metines prisiminimais dalijosi autorė.

Prof. O. Voverienės įžvalgos

Profesorė nurodė ypač svarbias dabartinio laikotarpio problemas, pateikė savo nuomonę kai kuriais aktualiais klausimais. „Deja, ir dabar gyvename labai sudėtingu laiku. Mūsų tauta labai sunkiai transformuojasi iš liaudies. 2/3 tautos dar yra liaudis, o liaudžiai viską galima įpiršti. Dvasinė mąstančių žmonių būsena darosi labai atsargi. Jei mes nekalbam, tuomet kalba prieš mus. Iki šiol stengiamasi sumenkinti partizaninį judėjimą, suniekinti Lietuvos nepriklausomybę, suniekinti praeitį. Tik 28 proc. žmonių rūpi Lietuvos likimas“, – kalbėjo ji.

 Kalba prof. O. Voverienė. O.Virginavičienės nuotr.

Prof. O. Voverienė dėkojo visiems, kam svarbi Lietuvos istorija ir savo krašto žmonės. „Pralietas kraujas niekada nepražūva. Iš jo išauga pergalės daigai. Tauta jau bunda. Bunda ir žmogaus širdis. Tuos gėrio daigus jau matome šiandien“, – optimistiškai savo kalbą baigė profesorė.

Bakaloriškių kaimo tragedijos įamžinimas

Dar ne taip seniai apie Bakaloriškių kaimo tragediją mažai kas žinojo. Bakaloriškės nebuvo minimos nė vienoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje. Nebuvo informacijos ir apie Dzūkijos partizanų vadą V. Voverį-Žaibą. O štai dabar aktyvių žmonių dėka šis kaimas ir tragiška jo praeitis gerai žinoma visoje Lietuvoje.

2014 m. buvusiems Bakaloriškių kaimo gyventojams broliams Gintautui ir Vladui Kleinotams kilo mintis įamžinti ir plačiau paviešinti tragišką savo gimtojo kaimo istoriją, prisiminti bakaloriškietį V. Voverį-Žaibą. Minint Bakaloriškių kaimo sudeginimo 70-metį, G. ir V. Kleinotų iniciatyva buvo pastatytas paminklinis akmuo. 2015 m. išleistas informatyvus, spalvotas lankstinukas „Bakaloriškių kaimui – 220“. Jame pateikta trumpa šio kaimo istorija, svarbiausi įvykiai ir faktai. Tais pačiais metais  pasirodė buvusios bakaloriškietės O. Karužaitės-Gliebienės knygelė „Čia viskas mano“. Tai eilės, prisiminimai apie vaikystės ir jaunystės metus, karo ir pokario siaubą, tremties žiaurumus, netektis.

O. Voverienės knygos viršelis

2016 m. parengta V. Žemaičio nuotraukų paroda „Sudeginto kaimo aidai“. Nuotraukose įamžinta paminklinio akmens atidengimo iškilmės, vykusios 2014 m. balandžio 12 d. Jose – Bakaloriškių kaimo tragedijos liudininkų, jų vaikų bei anūkų veidai, dabartinio kaimo ir gamtos vaizdai. Ši paroda per dvejus metus apkeliavo visas rajono kultūros ir švietimo įstaigas, viešindama Bakaloriškių kaimo istoriją. 2017 m. Bakaloriškių kaime buvo pašventintas originalus gelžbetoninis kryžius, skirtas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Jį suprojektavo ir pagamino Vladas Kleinotas, dabar gyvenantis Druskininkuose.  Tais pačiais metais pasirodė V. Kleinoto knyga „Kelionė į nežinią“. Tai buvusio bakaloriškiečio prisiminimai apie gimtinę, vaikystės ir jaunystės metus, šeimos klajones, artimųjų likimus, savo paties tolesnio gyvenimo vingius. „Tautotyros metraščio“ VII tome (2017) publikuotas šių eilučių autorės rašinys „Bakaloriškių kaimo tragedijos ir Vaclovo Voverio-Žaibo atminimo įamžinimas“. 2018 m. V. Žemaičio paroda „Sudeginto kaimo aidai“ eksponuota Genocido aukų muziejuje Vilniuje. 2019 m. buvusių bakaloriškiečių iniciatyva surengtas V. Voverio-Žaibo žūties 70-ųjų metinių minėjimas.

The post Prof. Ona Voverienė: 26 metų vyrukas, Vaclovas Voveris-Žaibas, baigęs šešis skyrius, pasakė tokius žodžius, kurie verti pačių didžiausių filosofų: „Kiekvienas turi gyventi taip, tarsi nuo jo vieno priklausytų visos Lietuvos likimas“ appeared first on Voruta.